[2022 12 28] Gyvename įdomiais laikais. Manau, kad šiam teiginiui prieštaraujančių neatsiras. Tiesa, tas įdomumas dažnai nėra džiugus. Didžiausia šio amžiaus pandemija, nusinešusi begalę gyvybių. Karas, nors sakėme, kad never again, bet nepasimokėme. Galų gale net klimato kaita, atnešanti snygius, audras, ekstremalius šalčius (kaip dabar JAV) ar ekstremalius karščius, kaip buvo vasarą Europoj. Įdomu, nesiginčykit. Nors kartais jau norisi pagyventi ir nuobodžiai, ar ne?

O kokie buvo 2022-ieji pas mane asmeniškai? Pamenu, kad sausio mėnesio apžvalgą pavadinau „poriniai metai man patinka“. Ir tikrai patiko. Tačiau tikiuosi neporiniai bus dar geresni. Toliau – trumpa suvestinė. Nesiplėsiu, nes kiekvieną mėnesį esu aprašiusi atskirai.

Naujuosius metus sutikome miške. O pats sausis buvo labai ramus. Savaitgaliais sugalvodavome išvykų kažkur aplink Vilnių ir laiką leidome jaukiai bei sėsliai. Nuo sausio mečiau ankstesnę laisvadarbystę, sustabdžiau įmonės veiklą ir visas jėgas mečiau į savo atvirukų (bei ne tik) elektroninę parduotuvę. Visus metus tai buvo vienintelis mano darbas, nepaisant vienos kitos reklamos ar SEO straipsnio patalpinimo šiame bloge. Bet tai darau tik tiek, kad atsipirktų techninės išlaidos ir būtų motyvacijos apskritai rašyti.

Vasario visiškai neprisimenu, nes kai ruskiai užpuolė Ukrainą, išsitrynė viskas. Per visą šitą laiką mane žavi, kokie stiprūs gali būti žmonės. Na, kad ir tai, jog ruskiai nuolat bombarduoja visą šalį. Šią akimirką gali suskambėti perspėjančios sirenos. Tačiau Ukrainos žmonės puošia miestuose eglutes, užtaiso išsprogdintas duobes ir gyvena toliau. Šalia karo. Nerealūs žmonės. Per metus pasirodė ir kad nėra kažkokių mitinių gerųjų rusų, kurie yra prieš karą. Jie nebent tik prieš tą, kuriame jiems patiems gali tekti eiti į apkasus. Ir vis dažniau kelia galvą tie „už taiką“, tik taika jiems reiškia sutikti su okupacija.

Įsimintinesniu metų mėnesiu tapo Gegužė, nes beveik tris savaites praleidome Ispanijoje. Apie tas darbostogas rašiau šiame blogo įraše. Šiandien viskas, kas kažkiek trikdė, jau yra išblėsę ir likę tik patys gražiausi prisiminimai bei nostalgija aplankytoms vietoms bei parodoms.

Birželį keliavome po Lietuvą, o Joninių savaitgalį praleidome Lenkijoje, Giżycko apylinkėse. Taip pat buvome pradėję vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis ir ši veikla nutrūko su pirmu sniegu, nes net geriausi ir neslidžiausi batai man neužtikrina saugumo ir negaliu aš žengti tvirtu bei greitu žingsniu.

Liepą apsilankėme Kaune, vėl klajojome po Lietuvos gamtos kampelius, o rugpjūtį dvi savaites leidome Saremos saloje.

Po pasyvesnio rugsėjo spalis vėl buvo pilnas judesio. Spėjome ir į Rygą nuvažiuoti, ir mano gimtadienį tradiciškai atšvęsti Klaipėdoje. Lapkritį atrodo, kad nieko neveikėme, tik laukėme, kol veislyne užaugs šuniukas, na o nuo gruodžio vidurio nėrėme į pupio auginimo pasaulį.

Toks yra labai trumpas metų aprašas.

Metai vystant mažą verslą

Kiekvieną mėnesį daug kalbu apie kelią, kurį tenka nueiti auginant savo svajonių parduotuvę. Atvirlaiškiai – viena mano aistrų ir niekada nenusibosta. Tačiau po beveik dešimties metų vien jų nebepakanka. Todėl pirkėjams siūlau lipdukus, taip pat ir išpildžiau dar vieną savo svajonę – pradėjau kurti washi juosteles. Kartais juokaudama save vadinu dizainere. Nesu iliustracijų kūrėja, bet iš jų dėlioju tai, kas virsta realiais produktais.

Žiūrėdama į savo finansines ataskaitas galiu pasakyti, kad tuos metus išgyvenau pagal planą. Tai yra įvykdžiau išsikeltus tikslus. Turbūt tai yra sėkmė, ar ne? Nors mano tikslai nebuvo itin ambicingi, visgi metų pradžioje į viską žiūrėjau gana nedrąsiai. Kokie tikslai kitiems metams? Tik augti! Jau sausio 5 dieną leidžiu daugybę nerealių naujienų. Tarp jų bus ne tik atvirukai, bet ir lipdukai planuotėms, viniliniai lipdukai ir net užrašų lapelių blokelis. Taip taip, vis dar bandau naujus produktus. Kadangi jau visur pasigyriau, kada pasirodys mano naujienos, tai manau, kad būsiu ne vienintelė tuo metu siūlanti grožius.

Apie tai, ko visi čia susirinkote

Net neabejoju, kad dalis skaitytojų, ypač nuolatinių, atsivertė šį įrašą su viltimi, kad papasakosiu kažką apie šuniuką. Bent jau nujaučiu iš žinučių ir klausimų, kuriuos gaunu per Instagram ir kitur. Visko, kas rūpi visada galite paklausti, nes net nežinau, ką pasakoti išskyrus tai, kad turime Bitę Ester Degančias Akis.

Ką galiu papasakoti? Šuniukas auga. Veislės ypatumai nestebina. Viskas taip, kaip nupasakojo, baugino ir gąsdino. Hyperaktyvus vaikas, kuris dar yra be socialinių įgūdžių. Kiekvieną dieną po naujieną, tad tikrai nėra nuobodu. Per šias 2,5 savaites mes nebuvome nuo šuns nuleidę akių. Jei vienas maudosi, tai kitas beibisitina. Taip pat dalinamės naktis, nes keliamės 12 ir 3 valanodomis, o tada galiausiai šeštą pradedam rytą. Tad savaime suprantama, kad jaučiasi nuovargis. Juk dar ir dirbti reikia. Kiekvienas dalykas išsitempia laike. Parduotuvės užsakymą paprastai pakuoju 20 minučių. Dabar tai gali trukti ir valandą, nes žiūrėk, tai į lauką reikia lėkti, tai šiaip kažkokia krizė :). Kava beveik visada ataušta. Tačiau vis dar skaitau. Dažniau telefone, nes jis šalia, kai rankose užmiega šuo. Vis dar randu laiko užrašyti postkrosingo atvirukus.

Seniau bijojau, kad kai turėsime šuniuką, tai bus labai sunku ryte vakare eiti į lauką. Dabar gi laukiu nesulaukiu tokių laikų, nes kol kas šuo dar per mažas pasivaikščioti. Mes čia 100 metrų valandą einam. Per dvi savaites nė kartą nepastebėjau oro. Nedėvėjau pirštinių. Mes šuns nešeriame kažkokiu atskiru šėrimu, visas maistas suduodamas per visą dieną „už kažką“. Be pirštinių aš nesugraibau tų sausiukų, tad net per šalčius kankinau rankas.

Į lauką Bitę nešam kas porą valandų, tad nuo laipiojimo laiptais su papildomais 6+ kg, o dabar beveik ir 7 kg svorio jau skauda kelius. Palučių sistemos nenaudojame. Nutinka nelaimių ir namuose. Juokiamės, kad vidutiniškai po dvi balutes per dieną. Beje, šuniukas labai mėgsta sniegą, ir kai jis nutirpsta sunku rasti ir vietą wc reikalams, ir kur vaikščioti. Nukasti šaligatviai visai nedžiugina.

Kūčių dieną lėkėm ir pas Jakovą, nes šuo neatsargiai nušoko nuo sofos ir negalėjo priminti kojos. Bet valio valio, tai tebuvo sumušimas, kuris praėjo gana greitai, jau kol atvažiavome pas gydytoją jautėsi pagerėjimas. Profesionalių treniruočių dar nepradėjom, nes mūsų numatytas treneris dingo/neatsišaukia :). O su kitais tarsimės, kai šuo turės visus skiepus. Bet jau visai neblogai pramokome durų/vartų etiketo, Dar Bitė išmoko atsisėti tarpuvartės pabaigoje. To mokome dėl saugumo, juk nežinia ar gatvėje koks šuo, lekia paspirtukas ar vaikas. Sustoti ir apsižiūrėti visada verta. Aišku, sėdėt ir gulėt taip pat jau moka. Daugiau nespaudžiam, gi čia dviejų mėnesių beibis. Kol kas dėmesį skiriame socializacijai. Kas tai yra, galite perskaityti šiame straipsnyje. Nebūtinai tai, ką įsivaizduojame išgirdę žodį. Šiek tiek panikuojam, kad padaryti reikia tiek daug, o jau tuoj trys mėnesiai sukaks ir ai oi uh, o jei bus per vėlu?

Katėms šuo nelabai patiko. Bet Eta jau gal ketvirtą dieną nusprendė, kad gana slapstytis ir iš esmės gyvena savo gyvenimą. Kai šuo, kuris labai nori draugauti ir nuolat kviečia žaisti, priartėja per 30 cm – šnypščia, bet nebėga, o jei jos neužspaudžia, tai ir laikosi santūriai. Su Kira sunkiau. Ypač todėl, kad ji visada bėga, o bėgimas skatina gaudyti. Tačiau abipusių incidentų išvengėme. Laukiu nesulaukiu, kada šunį įsileisime į lovą, gi taip smagu rytais pasiniurkyt. Tačiau iškelta sąlyga, kad lova tik tada, kai galėsime ten būti visi. Tad dar ne.

Šuniukas ne tik pats socializuojasi, bet ir mus socializuoja. Žmonės nuolat šnekina, net kaimynė per 10 metų pasakė daugiausiai žodžių :). Taip va ir gyvenam.

Dar šiais metais mačiau vieną filmą ir gruodžio 27-os dienos duomenimis perskaičiau 95 knygas. Metų geriausią skaitinių sąrašą paruošiu kitą trečiadienį. O kol kas tiek. Einu arba paskaityti, arba išnešti šunį į lauką 😀

O kas įdomaus jūsų metuose?

Veni Vidi Facebook
Veni Vidi Instagram
Veni Vidi Knygos Facebook
Veni Vidi Knygos Instagram

Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.