Haruki Murakami “Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės”
Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė:  tai nėra pati mylimiausia mano Murakami knyga, tačiau perskaičiau ją antrą kartą. Murakami jau toks. Imu į rankas, kai noriu ramybės, kai per daug nekenčiu žmonių, kai man reikia pasakojimo tarsi melodijos. Tada mane labai ramina. Sakiniai ir dialogai:
“ši mergina, jei jau nusprendžia kalbėti, turi ką pasakyti. Tiesiog ilgiau už kitus ieško žodžių” – čia apie merginą, kuri beveik visą pasimatymą tyli, tačiau vistiek palieka gerą įspūdį.
“Tarsi kažkieno parengtoje vietoje gyvenau kažkieno parengtą gyvenimą. Ir iki kur šitas žmogus esu tikras aš pats, o nuo kur jau nebe aš pats. Mano ranka, laikanti vairą, iki kur, po galais, yra mano tikrojo ranka. Aplinkiniai vaizdai iki kur, po galais, yra tikros realybės vaizdai.” – apie nuolatinę veikėjo būseną.
“Kai čia ateinu – ateinu. Kai čia neateinu – esu kitur.
– Vidurio nėra, ar ne?
– Vidurio nėra, – pasakė ji. – Todėl, kad ten neegzistuoja dalykai per vidurį.
– Ten, kur neegzistuoja dalykai per vidurį, neegzistuoja ir vidurys, – pasakiau.
– Taip, ten, kur neegzistuoja dalykai per vidurį, neegzistuoja ir vidurys.
– Kaip kad ten, kur neegzistuoja šuo, neegzistuoja ir šuns būda.
– Taip, kaip kad ten, kur neegzistuoja šuo, neegzistuoja ir šuns būda, – pasakė Šimamoto. Tada smagiai į mane pažiūrėjo. – Tu turi keistą humoro jausmą.” – vienas iš gausybės pokalbių, kurie mane ramina. Viskas taip paprasta ir aišku.
Vienu sakiniu: niekada neįsimenu šios knygos pavadinimo.
Oficialiai: Šį kartą prieš skaitytojo akis – meilės istorija, tik jos nevainikuoja meilės triumfas. Dvylikos metų Hadžime myli bendraklasę Šimamoto. Abu jie vienturčiai, vienišiai, vienas kitame suradę sielos brolius. Bet jų gyvenimai pasuka skirtingais keliais. Trisdešimt šešerių Hadžime, regis, pagaliau randa laimę – turi nuosavų barų verslą, žmoną, du vaikus, tačiau po šitiek metų vėl sutikęs Šimamoto supranta vis dar ją mylįs. Lietingo vakaro fone skambant džiazui skleidžiasi judviejų meilės istorija. O gal Šimamoto tėra šmėkla, gal ji egzistuoja kitame – slėpiningame, mirtimi dvelkiančiame – pasaulyje? Kai baigiasi muzika, pakilusi patefono kojelė grįžta į plokštelės pradžią ir gyvenimas tęsiasi. O kai baigiasi meilė…
Puslapių skaičius: 200
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 05 27