Elena Kurklietytė “Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija”
Mano įvertinimas: 1/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: taip jau pavyko vakar išsirinkti knygas, kad nė dviejų neužteko :). Lengvi mieli skaitaliukai. Kodėl šią knygą vertinu vienetu? Nes mano manymu autorė niekaip nesugebėjo įsijausti į vyro kailį. Ir viskas kas pasakojama vyro lūpomis, na taip žiauriai moteriška, taip moteriška. Kaip iš svajonių kaip mes norėtumėme, kad jaustųsi ir galvotų vyrai. Dar vienetas ir už absurdiškas vietas. Pavyzdžiui jojimą į Vilnių ant arklio. Gal pats faktas ir nėra toks jau kvailas, bet aprašytas tai tikrai debiliškai :). Ir vaiko istorija pernelyg meksikietiška. O kuo knyga patiko? Turbūt, kaip ir daugeliui. Erotika. Laukinė, žemiška, tikra, susiliejanti su gamta. Erotika žadinanti geidulius. Lietuviai retai kada taip rašo, mūsų autoriuose viskas arba šlykštu ir gašlu, arba skraido drugeliai ir skamba fanfaros. Ši knyga romantikams. Tiems, kurie nori kitaip paskaityti apie pelkę. Ne kaip apie liurlą, purvą ir puvėsius, o kaip apie meilužę.
Vienu sakiniu: gerai, kad atsiranda vis daugiau skaitymui tinkamų lietuviškų knygų.
Oficialiai: Romane „Šešėlių verpėja“ archeologo Benedikto akimis autorė žvelgia į matriarchato ir patriarchato sandūros laikus. Atkasęs griaučius, archeologas tikisi surasti ir visą paleolito laikų gyvenvietę, ima kurti istoriją, kaip pelkėse galėjo atsirasti akmens amžiaus moters palaikai. Jo sugalvotą istoriją ima atkartoti jauna atvykėlė, užburianti visus jos slenkstį peržengiančius vyrus. Paslaptinga „laumė” tampa Benedikto vaizduotės realybe ir lemtingai įsiveržia į jo paties šeimos gyvenimą.
Meistriškai kuriamoje intrigoje pinasi meilės, geismo, apgaulės, išdavystės ir pasiaukojimo vingiai.
Puslapių skaičius: 184
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 06 25
vonioje
taip!
gene
nenorėčiau sutikti su šiuo komentaru. Knygoje gali įžvelgti labai daug: pirmiausia gilų ryšį su gamta, pagarbą gamtai, puoselėjamą atsargų ir atsakingą elgesį ir mokymą gamtoje atsipalaiduoti ir pajusti jos nepakartojamą grožį ir nepamiršti jo. Šis Čiurkiškių raistas yra Širvintų rajone, pastaruoju metu įkaltos lentelės bylojančios apie privačią valdą – o tai byloja, kad su laiku jos jau nebebus greičiausiai ir jei ši moteris pajuto būdama raiste nepaprastą jos grožį ir sugebėjo perteikti skaitytojui – lenkiuosi jai, o knygą žadu padovanoti moteriai, kuri nuo vaikystės tame raiste rinko spanguoles, plove skalbinius raisto ežere… Laikas bėga greitai ir žmogus per menkas, kad suvoktų būties esmę. todėl dėl drąstiškų komentarų aš nepykstu, bet labai gaila – matyt nesugeba skaitytojai skaityti knygų ir jose rasti esmę arba esmė kiekvienam kita. O knyga nepaprasta, išskirtinė, labai graži ir įdomi, ją skaitai iš karto iki galo.
Salomėja
Na man daug maloniau pajausti gamtą pačiai. Gal autorė ją ir jautė, bet knyga vistiek labai silpna. To ką jūs čia minint tikrai neužtenka gerai knygai. Bet sutinku, kad svarbiausia jog žmogus geras 🙂
salomėjai
matote, Jūs, galbūt, domitės kitais dalykais ir praeitis Jūsų nejaudina, gal suvokiate praeitį be kultūros, primityvią ir neįdomią. Nesistebiu, nes niekas iš knygų autorių ir nesistengia gilintis į praeitį. O šioje knygoje viskas pateikta taip, kad priverčia jausti, įsijausti,išgyventi, suvokti, galvoti. Šią knygą reikia mokėti skaityti ir norėti suprasti. Aš galvoju, kad Jums , galbūt, trūksta žinių arba knygą reikėtų perskaityti dar kartą. Man paliko neišdildomą įspūdį, aš jau puse metų jos pamiršti negaliu. Nė viena knyga manęs nėra taip pakerėjusi. Pabandykite perskaityti dar kartą.
Salomėja
Jūs esate romantikė ir tiek. Žodžiai “laumė”, “pelkė” ir pan. padarė savo.
Žmonės, kurie domisi praeitimi ir turi žinių tik pirštą prie smilkinio pasukiotų po tokios knygos. Tą ir darė, kai kelias vietas atpasakojau.