Aleksandra Marinina “Septintoji auka”
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: neseniai garsiai prasitariau, kad Marinina savo psichologijos išmanymų man labai panaši į Alvtegen. Visada užčiuopia tas juodas kerteles taip taikliai, kad sunku prisipažinti. Šį kartą Nastiai tenka vaduotis su savo pačios baimėmis mirti. Eina sau, šita motera net aukštakulnius užsidėjo :). Man regis šitą knygą skaičiau prieš kokius 5-6 metus. Visą laiką kirbėjo ta mintis, kad tikrai tikrai skaičiau, bet o kaip gi ten viską išmąstė. Būtent toks klausimas – kaip išmąstė, nes Marinina nekuria tos tokios intrigos, kaip Sandra Brown, kur pabaigoje pakiša “mažiausiai” įtariamą. Gera rašytoja. Tai tiek.
Oficialiai: Viena po kitos mieste aptinkamos aukos – asocialūs niekam nereikalingi žmonės – prieš mirtį papuošti ir pamaitinti, o laidotuvėms “kilniaširdiškai” padėta pinigų. Be to, paliekami paslaptingi laiškeliai ir keisti suvenyrai. Tik jau šie – milicijai.
Puslapių skaičius: 336
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 10 19
Dalius
Tai kad ir Marinina mėgsa traukti triušius iš kepurės. Pas ja dažniausiai žudikas buna vienos iš nelabai susijusių šalutinių linijų veikėjas.. ant kurio “herojus” dažniausiai “užlipa” atsitiktinai.
Intriga ana sumegsti moka.. bet psichologijos jos knygose kažkaip nepastebejau.
Salomėja
Gal dėl to nepastebi, kad tai nėra psichologiniai trileriai? Nes šiaip visos knygos tiesiog ir persunktos vienomis emocijomis. Tiek tyrėjų, tiek aukų. Smulkmenos parinktos iki precizikos. Nes man jos knygose visada įdomiausia “kaip jaučiasi”, o ne “kaip pagaus”. Bet kiekvienam savo. Tuo gal ir gerai.