Tess Gerritsen “Mefisto klubas”
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano nuomonė: sakiau, kad ketinu dar Tess’ą paskaityti. Tai ilgai ir nelaukiau. Jei ana knyga dvelkė manijomis, tai šita kupina religinių fanatikų. O kraujo upeliukai turbūt rašytojos kertinis arkliukas. O aš nesiskundžiu, gi esu raudonos spalvos gerbėja. Ant visų man matytų “Gerritsen” knygų akcentuojama, kad gi tai kažkokio “Chirurgo” autorė. Matyt teks ir to ieškoti.
O čia jau antra knyga, kur susukta tiesiog tobulai: skaitymas neprailgsta, kur ten – norisi dar ir dar, veikėjai stiprūs, turi savų dramų, bet tos neužgožia viso įdomumo. Ir šiaip kažkaip maloniau (nesugalvojau kokį dar žodį parinkti) nei kokia Sandra Brown ar Grishamas. O “Mefisto klube” rasit daug ritualinių žmogžudysčių, mistikos kvapo, na ir dar šiokių tokių prieskonių. Aš gi šiaip esu detektyvų ir trilerių gerbėja 🙂
O masinėje knygų blogerių psihozėje nedalyvausiu. Nes nėra tokių 12 knygų, kurias labai norėčiau perskaityti, bet kažkodėl to nepadarau.
Oficialiai: Kalėdos atneša į Bostoną ne džiaugsmą, o siaubą. Jų išvakarėse Bostono teismo medicinos ekspertė Mora Ailz ir detektyvė Džeinė Ricoli iškviečiamos į aplūžusį namą, kuriame buvo žiauriai nužudyta moteris. Ant sienos veidrodiniu būdu krauju lotyniškai užrašyta: Aš nusidėjau.
Antras moters kūnas randamas ant Biken Hilo kalvos, prie pat “Mefisto klubo” vadovo namų. Tai slapta draugija, savo gyvenimą paskyrusi blogiui tyrinėti. Ant durų vėl išbraižyti senoviniai simboliai.
Su tokiu šiurpinančiu siaubu Bostono policijos departamentui dar neteko susidurti. Ir vienintelis Moros Ailz kelias jį įveikti – kreiptis į žmones, kurie sakosi nusimaną apie patį šėtoną.
Puslapių skaičius: 352
Knyga skolinta.
Perskaityta 2011 11 29