Emma Donoghue “Kambarys”
Mano įvertinimas: 1/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano nuomonė: “Kambarys” man įdomus buvo tik tuo, kad rėmėsi tikra istorija. Tiesa, tikroji istorija žiauresnė. Tikrovėje merginą įkalino jos tėvas, o ne nepažįstamas pagrobėjas. Tikrovėje ji kalėjo daugiau nei 20 metų ir pagimdė gerokai daugiau vaikų.
Autorė pasisėmusi įkvėpimo buvo gerokai švelnesnė ir viską papasakojo vaiko akimis. Tai man ir nebuvo labai įdomu, nes vaikai man nėra įdomūs. Skaičiau iki galo, nes visgi man rūpėjo moteris. Moters jausmai. Moters sugebėjimas išgyventi. Moters savijauta po išlaisvinimo. Moters atsvaros taškai ir t.t.  Beje, man irgi keistas suaugusių (pvz., 5 metų) vaikų žindymas. Gamtoje mamytė parodo: užaugai ir mokykis medžioti pats! Bet čia ne mano reikalas. Su knyga irgi mažai susijęs. Pati knyga gera, tik aš nesu jos auditorija. Nors visgi, man atrodo, kad pagrindinė knygos sėkmės paslaptis yra manipuliacija motinų baimėmis. Įkalintas vyras tokios sėkmės nesusilauktų.
Oficialiai: Penkiamečiui Džekui Kambarys yra visas pasaulis. Jame jis gimė, jame juodu su Mama valgo, žaidžia ir mokosi. Naktį Mama saugiai guldo jį spintoje, nes gali ateiti Senasis Nikas. Džekui Kambarys yra namai, bet jo Mamai – kalėjimas, kuriame ji laikoma jau septynerius metus. Ryžtas, išradingumas ir karšta motinos meilė padėjo jai sukurti sūnui gyvenimą. Bet Džeko smalsumas auga kartu su Mamos neviltimi – ji supranta, kad jų abiejų laikas Kambaryje ribotas…

Puslapių skaičius: 328
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 07 30