Kristina Sabaliauskaitė “Silva rerum III”
Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano komentarai: Nagi nagi, spėkit kiek kartų norėjau mesti šią knygą ir imtis ko nors kito? Kokius tris. Ir vis mane sulaikydavo mintis, kad pirmos dvi dalys labai patiko, kaip aš jomis gardžiavausi, kaip lengvai skaičiau tuos ilgus sakinius, kaip žavėjausi ir dūsavau, kad būna gerų rašytojų ir pas mus.
Vien iš pagarbos tam jausmui aš vis stūmiausi, stūmiausi, nešiausi knygą į tas aprašytas Vilniaus gatves, skaičiau ant suoliukų, skaičiau namie, pro langą žvelgdama į dažnai minimos Šv. Kotrynos bažnyčios bokštus. Skaičiau skaičiau, ir visgi… Trūko man pirmų knygų siurbtuko. Gal todėl, kad pagrindinis herojus nebuvo įdomus, gal dėl to, kad čia nebuvo kažkokios įdomios istorijos, ar intrigos, tik gražūs vaizdai ir įspūdingi sakiniai.
Perskaičiusi supratau, kad knyga man patiko, tačiau nors lyg ir norėčiau dar kartą paskaityti pirmą dalį, šios trečios kartoti vargu ar kada užsimanysiu.
Oficialiai: Silva rerum III tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą “sutemomis prieš Apšvietą”, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę. Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?
Žymos sau:
KPS: 320
KE.
Perskaityta 2014 06 07
julė
Ar žinai, Salomėja, kodėl nepatiko? Ogi kad vogtą knygą skaitei – buvau susitikime Knygų mugės metu, pati autorė sakė, kad jos knygos iš principo neleidžiamos elektroniniu formatu ir nežada jų leisti. Vagies kepurė dega, todėl ir nepajutai skaitymo malonumo. Kitą kartą nusipirk popierinę knygą – gal ir kūriniu pasimėgausi. Šiaip turėtų būti gėda prisipiratavus ‘recenzijas’ rašyti
Salomėja
Būtinai kitą kartą nusipirksiu! Jei tik knyga bus verta mano šventos lentynos 🙂 Bet iš kur tu žinai, kad ši knyga neguli toje mano lentynoje popierinė? Ne pirmas kartas būtų, kai turiu popierinę, o skaitau elektroninę, nes po velnių – juk tai šimtą kartų patogiau.
O jei būtų gėda skaityti ir rašyti, tai nė vieno knygų blogo nebūtų.
Laura
Įtariu, kad Julė niekada nei muzikos piratinės, nei filmų parsisiųstų nežiūrėjo 🙂 Man tai gėda būtų gėdinti, kai pats tą patį darai 🙂
O aš irgi esu pirkusi, o po to skaičiusi elektroninę nelegalią 🙂
Skalikas
o tu, Julka, jei bent kartą buvai bibliotekoje – tai iš vis piratas murzinas esi.
PS aš tai boikotuoju popierines knygas.
jojo
geriausia 1-ma , antroji prastesne, o 3-cia, tai toks ispudis, kad autore jau issiseme, bet pagalvojo – `ai, tokio populiarumo sulauke sis romanas, tai sesiu ir dar trecia toma parasysiu`.