Rugpjūčio mėnuo man atrodo begalinis. Pusę jo nebuvome namie. Keliavom, mokėmės. Kitą pusę ruošėmės atostogoms, treniravomės. Tad gal apie viską po truputėlį ir papasakosiu.

Apatija darbams

Kadangi ruošiausi ilgoms atostogoms, po kurių iš karto laukia dar viena kelionė, turėjau padaryti labai daug darbų. Sąrašas atrodė begalinis. Nuo naujienlaiškių, išankstinio turinio soc tinklams, naujų produktų sukėlimo, gaminimo (nes daug dalykų aš darau pati) iki einamujų užsakymų pakavimo ir būsimų produktų dizainų.

Ir nors terminai spaudė, viskas buvo aišku, ką reikia padaryti, bet ta gausa iššaukė visai kitą efektą – apatiją. Nesinorėjo, atidėliojau, netikėjau savim. Ai, kam tas postas instagrame, niekam jie nerūpi. Ai, kam tie dizainai washi juostelėms, niekas jų nepirks. Ir taip toliau. Jeigu būtų olimpinės atidėliojimo varžybos, būčiau kandidatė į medalį. Gal prie to privedė ir stresas, kurio priežastis aprašysiu žemiau.

Manau, dalis apatijos kilo ir iš to, kad šiais metais viskas šiaip jau juda sunkiau. Įsipareigojau mokėti ofiso nuomą, o ir gyventi norisi gražiai, tad nervukus veikia nuolatinis foninis klausimas: ar pavyks kitą mėnesį bent jau pasiekti tą minimalią poreikius tenkinančią ribą?

Bet dirbu viena, tad už mane net menkiausios smulkmenos niekas nepadarys. Ir po truputį, po darbuką, čia tą, ten aną – vis dėlto sakyčiau, kad nemažai pasistūmėjau. Tik… dar liko nemažai. Ir jau imu bijoti pirmosios rugsėjo savaitės, ji atrodo kaip tas monstras iš už kampo. Nematau, tik girdžiu trepsint.

Verdama varlė.

Rugpjūtis buvo tas metas, kai verdamai varlei ėmė darytis karšta.

Praeitą mėnesį jau minėjau, kad kartais gyvenimas pilnas siurprizų, nes žmonės, kuriais tikėjai, ima elgtis priešiškai. Paieškos organizacijoje kartu mokomės, treniruojamės, atrodo, radom bendraminčių ir net draugų. Dar gegužę kelionėje į Estijos seminarą viskas buvo puiku. O birželį Latvijoje mūsų atžvilgiu iš kitų narių jau pasijuto šiek tiek šaltesnė atmosfera – dar ne žiema, bet megztinį jau norisi užsimesti.

Grįžus į Lietuvą tas “megztinis” virto storu paltu. Bendravimas vis labiau šaltėjo, mandagumo minimumas dar išlaikytas, bet vėliau jo neliko visai. Net ten, kur tikėtumeisi komandinio palaikymo grynai dėl organizacijos sėkmės, viskas išvirto į piktdžiugą, kad kažkur nepasiseka.

Jokio aiškaus konflikto, bent jau man žinomo, nebuvo. Aš tikiu žmonėmis ir manau, jei būtų kažkas rimto, turbūt pasakytų. Tačiau vietoje atvirumo atsiranda “užkulisinės strategijos”, nes “skaldyk ir valdyk” vis dar yra iš mados neišeinanti klasika.

Pasijutome šiek tiek įstrigę ir mantrailinge, kaip disciplinoje. Jau kurį laiką jutome, kad kažkas “neina”, o Latvijos seminare instruktorius labai padėjo iškristalizuoti problemas, tačiau savo treniruotėse niekaip negalėjome rasti nei sprendimo, nei pritarimo, kad bėdos apskritai yra bei gilėja. Visiems taikomas tas pats šablonas, o jei kažkam neveikia, jau tavo bėda, nes individualizuotiems sprendimams nėra laiko, sukasi konvejeris.

Seminarų instruktoriai, žvelgdami iš šalies, per kelias pirmas minutes pastebi kas blogai, po kelių treniruočių net pasako, kad visi mūsų šunys kenčia nuo tų pačių dalykų. Praplėrus akiratį pasirodo, kad būna ir kitaip, išdrįsti garsiau pasakyti, kad turime spragų, klaidų, kurias būtų gerai taisyti. Tada sulauki ne strateginio plano, kaip dirbsime toliau, o dar didesnio priešiškumo. Patylėtum – patiktum labiau. Spėju čia ir yra didžiausia bėda, ar ne?

Na ir štai tokia gaida išvykom į mantrailing stovyklą Vengrijoje. Iš anksto nusiteikėm: jokių konfliktų su kolegomis, mandagus bendravimas, komandiškumas ten, kur jo reikia. Juk ne laukiniai kokie. Mes važiuojam gerai praleist laiko. Ir mums puikiai pavyko. Atsiribojom nuo visko, kas negatyvu, radom naujų pažinčių, daug išmokom. Joa, buvo ir ašarų – Bitė vėl parodė dantis. Bet užsienio mantrailingo bendruomenės palaikymas neleido per ilgai užsiliūdėti. Priešingai – įkvėpė nepasiduoti ir judėti toliau.

Ir dar, kai vieni žmonės iš gyvenimo išeina, kiti ateina. Neįtikėtina, kiek palaikymo sulaukėme iš mantrailingo bendraminčių dar prieš išvykdami į stovyklą. Jie padėjo treniruotis, ruoštis testui, dėjo pėdas, verbavo figūrantus, skatino nenuleisti rankų, nors visi žinojom, kad laiko liko per mažai, ir būnant Vengrijoje kiekvieną dieną klausė kaip sekasi. Ačiū!

Kelionė. Pradžia.

Šiemet atostogų neturėjom, tad nusprendėm kelionę į seminarą suderinti su poilsiu. Išvažiavom per žolines, penktadienį. Dar nekirtę Varšuvos apsistojome jos priemiestyje. Nieko įdomaus nepapasakosiu, tik tiek, kad šalia buvo ugniagesių stotis. Ir vienu metu pasigirdo garsas labai panašus į įspėjamąsias sirenas. Kaukia kažkur, lyg ir toli. Na ir man taip nejauku nejauku. Tikrai sirena? Jei prasidėjo koks nors karinis konfliktas? O mes Lenkijoje! Kaip mes namo grįšim, jei atkirs tuos suvalkus? Va tokios va mintys galvoje sukosi. Bet po to iš savęs juokėmės ir manome, kad tas garsas buvo kokia nors vidinė gaisrininkų sirena, nes po kelių minučių ištrūko automobiliai su visu kauksmu.

Visa kita diena suėjo kelionei į Ždiar, Slovakijoje. Čia turėjome rezervavę tris naktis tame pačiame pensione, kuriame lankėmės ir pernai. Apie pernykštę kelionę galite paskaityti čia.

Visą laiką tiesiog čilinom. Skaičiau knygas, Gedas bėgiojo. Iš pradžių galvojome, kad tai bus gera adaptacija prie karščių, juk Lietuvoje tokių nebuvo. Tačiau nors atvažiavome kepinant saulutei, kitos dienos privertė pasidžiaugti, kad ir striukes, ir storesnius džemperius pasiėmėme. Bet kaip sakiau instagrame – mes iš Lietuvos – pripratę.

Dar vieną dieną skyrėme kelionei į Vengriją. Nieko labai įdomaus, tik tiek, kad gražus kelias. Ir vėl apsistojome tame pačiame name, kaip ir pernai. Penkios minutės iki kempingo, kuriame vyks stovykla, vien dėl to patogu. Ir dar faina, kad yra skalbyklė+džiovyklė.

Atostogos, Stovykla.

Stovykla startuoja trečiadienio rytą. Apie dešimtą atvykstame į kempingą, užsiregistruojame, gauname savo namelį ir turime laiko ramiai įsikurti. Apima toks malonus jauduliukas, čia pat pasirodo pažįstami iš ankstesnių metų, susimojuojam, persimetam keliais žodžiais. Jaučiasi, kad laukia gera diena.

Buvome iš anksto užsisakę ir maitinimą. Tik tada, kai gavome programėlę, supratome “aha, šaunuoliai!”, juk vakarienės suplanuotos tarp 20 ir 22 val. O mes tokiu metu jau seniai nebevalgom. Na, praradimas nedidelis. Pirmi pietūs greitai parodė, kad su tuo maitinimu bus linksma – nei skaidulų, nei baltymų. Tad valgymo režimas gavosi dvigubas: vieni pietūs – pačių pasigaminti namelyje, kiti – kempingo kavinėje. Jei ką, po stovyklos grįžau namo su minus 1,8 kg. Man iki šiol sunkiai telpa galvoje, kad subalansuotai reikia valgyti daug. Ta prasme labai daug, vos sutelpa.

Po pietų laukė oficialus stovyklos atidarymas. Pernai po visko gavome anketą, kur buvo galima surašyti pastabas: kas patiko, kas nelabai. Ir žinot ką? Labai smagu matyti, kad šiemet viskas, ką buvo galima patobulinti, tikrai patobulinta. Džiugu, kad tos anketos nėra vien tik formalumas.

Tiesa, kartais trūko vertimo, kai instruktoriai kalbėdavo vokiškai ir juos versdavo į vengrų kalbą. Bet čia jau tokia smulkmena, palyginus su tuo, kaip viskas patobulėjo šiemet.

Pirmasis mūsų instruktorius buvo vokietis Andreas Vogel. Dirbti su juo buvo tikrai įdomu. Instruktorius iškart pasakė tiesiai šviesiai: mūsų šuo neturi tvirtų mantrailingo pagrindų ir mums reikia grįžti prie pradmenų. Iš pradžių ta žinutė skamba baugokai, bet, tiesą sakant, ji labai teisinga, juk ir patys prieš kelias savaites buvome supratę tą patį – kam tas kilometras 24 valandų senumo pėdom, jei šuo negeba tiksliai nueiti 60 metrų?

Ketvirtadienis – antroji stovyklos diena – prabėgo taip greitai, kad net nespėjau susigaudyti. Ryte treniruotės, vakare treniruotės, o per pietus – teoriniai pristatymai. Užrašų knygelė dabar pilna pastabų, idėjų ateities treniruotėms ir, žinoma, “namų darbų”.

Penktadienis buvo išskirtinė diena. Jokio treniruočių maratono, tik ryte norintys laikė mantrailing testus. Mes norėjom pabandyti, nors, kaip jau minėjau, ruoštis pradėjom vos prieš porą savaičių ir gerai supratom, kad šansai menki. Bet vis tiek – pradžia ėjosi visai neblogai. Kol… komanda sufeilino.

Mantrailingas juk komandinis darbas. Vedlys per daug galvojo: “čia tikrai negali eiti pėdos”, o šuo turėdamas dar per mažai patirties pernelyg klausė vedlio ir neišdrįso pasakyti “oi, bet gali, tikrai gali”. Rezultatas atitinkamas.

Visgi aš, kaip ištikima Team Bitė narė, turėjau kuo džiaugtis. Pastaruoju metu daug dirbom su startu, kad šuo gebėtų suvaldyti emocijas ir susikoncentruoti. Ir štai, testo metu, tas įdirbis labai gražiai pasimatė. Maža pergalė, bet labai džiugi.

Vakare laukė naktinis žaidimas. Įsivaizduokit, šešios lygiagriačiai tokią pačią užduotį vykdančios komandos, aklinai tamsus miškas ir pagrindinė užduotis: surasti pasislėpusį žmogų. Kad nebūtų per lengva, tas žmogus “pametė” tris marškinėlius, kuriuos šunys turėjo surasti ir surinkti tinkama eilės tvarka.

Kaip tai veikia? Pirmas šuo pauosto kvapo pavyzdį ir eina iki pirmų marškinėlių. Tada jis keičiamas kitu, kuris ieško antrų, ir t. t. Skamba nesudėtingai, bet jei kurios nors “maikės” nepavyksta rasti, tamsiame miške paieška virsta chaosu.

Tai komandinis žaidimas. Ir rezultatas čia priklauso ne tiek nuo šunų, kiek nuo žmonių gebėjimo bendradarbiauti. O su tuo… na, pas mus sekėsi šiaip sau. Buvo žmonių, kurie nesilaikė susitarimų, kurie labiau norėjo “būti tie, kurie randa”, o ne tie, kurie padeda. Ir, žinoma, klasika – sunku pripažinti, kad tavo šuo kartais mala š…

Visgi mes užėmėm antrą vietą, atsilikę vos 4 minutėmis. Atrodytų, super rezultatas. Bet viskas priminė ne komandinį žaidimą, o improvizuotą “Komedijos klubo” pasirodymą miške, bent jau stebėtojams instruktoriams buvo linksma. Ar tai blogai? Ne. Tai patirtis. Ir geras priminimas, kad komanda ne visada yra geriausia, stipriausia ar kitokia “-iausia”. Kartais dirbi su tuo ką turi ir sieki geriausio rezultato.

Šeštadienį pasikeitė instruktoriai. Šį kartą dirbome su vienu iš stovyklos organizatorių – Gránicz Csaba. Rytinė treniruotė praėjo puikiai, bet vakare Bitė nusprendė surengti šou programą ir parodyti, kaip atrodo žmonėms reaktyvus belgas. Gerai, kad ji buvo su antsnukiu, visi liko sveiki, bet vaizdas nejuokingas. Toks gyvas pavyzdys, kodėl mes esame linkę perdėtai saugoti žmones. Ir jei 2 mėnesių šuniukas puolė absoliučiai visus, tai trijų metų šuo kartais sureaguoja į priešais ją stovinčius ir dar kalbančius vyrus. Tačiau norėtųsi, kad to visai nebūtų.

Tačiau mums su Bite tai tiesiog eilinė diena. Nieko naujo, jau trečius metus bandome spręsti šią problemą. Taip, nužliumbiau posmelį dėl dar vieno nevilties priepuolio, bet gyvenimas dėl to nesustoja. Kur tau – vakare dar laukė vakarėlis.

O stovyklos organizatoriai turi labai fainą tradiciją – loteriją, skirtą paremti paieškos organizacijai. Nusiperki bilietą ir prisidedi prie gerų darbų, ir dar turi šansą laimėti rėmėjų prizų. Kadangi patys priklausome organizacijai, kuri gyvena tik iš paramos, atrodė net negražu būtų praleisti tokią progą.

Ir, žinoma, jei treniruotė dieną praėjo ne kaip, tai bent loterijoje sekėsi su kaupu. Parsivežėm DogTech treniruočių sijoną, krūvą kuponų (iškeistų į treniruočių liemenę ir žaislus) bei 20 kg profesionalaus šunų maisto. Juokiausi, kad prizų vertė turbūt viršijo mano, kaip klausytojo, bilieto kainą.

Sekmadienis – paskutinė diena. Ir po vakarykščio incidento treniruotę “sustatėme” taip, kad visiems būtų saugu. Sakyčiau Bitė pasirodė puikiai, visi gavom naudingų pastabų ateičiai. Uždarymo metu tikrai buvo net šiek tiek graudu, kad viskas baigėsi. būtinai grįšim kitais metais.

Atsisveikinę su naujais bičiuliais vėl patraukėm Slovakijos link.

Atostogos. Antra savaitė.

Aha, tai spėkit, ką nusprendėm veikti likusią savaitę? Taigi pasiimti dar penkias naktis tame pačiame pensione kalnuose. Pasirinkimų čia daug: galima visą laiką miegoti. Galima skaityti knygas. Galima eiti haikinti, mantrailinti, bėgioti. Maždaug viską ir darėme. Iš karto po stovyklos kirtom upę, pervažiavom Slovakiją ir atvykome į Ždiar.

Pirmas dvi dienas pramiegojom. Tada aš daug skaičiau ir rašiau šitą blogą. Didelė jo dalis parašyta telefonu. Čia atsakymas, kiek man patinka mano naujasis googlefonas, nes su applefonu aš net sakinio negebėdavau nesusinervinusi parašyti.

Gediminas bėgiojo kalnuose, aš skaičiau knygas, rytais ir vakarais visi trys laigėm po slėnius, pasidarėm porą mažų mantrailing treniruočių, kartą išėjom į didesnį žygį. Tos dienos kalnuose – visiškas persikrovimas.

Nors į priekį nuo namų iki Ždiar važiavome su viena nakvyne, atgal nusprendėme įveikti visą kelią. Aš prižiūrėjau, kad Gediminas pakankamai dažnai stotų, gertų daug vandens ir taip vakarop pasiekmė namus. Beliko išsikraustyti daiktus ir pasitikti rugsėjį.

O rugsėjį…

Vos po 10 dienų važiuojam į mantrailingo seminarą Austrijoje. O tai reiškia, kad per šias dešimt dienų turiu pasidaryti be galo daug darbų. Ir šį kartą jau negaliu atidėlioti, nes praknisiu geriausią savo sezoną.

Tai tiek šį kartą istorijų. Susitiksim kitą mėnesį.