Kartais laikas bėga tikrai labai iškreiptai. Pavyzdžiui, dabar galvodama apie savo mėnesį, aš negaliu patikėti, kad viskas į jį sutilpo. Rimtai čia buvo spalį? Atrodo senų senovėje. Tačiau pažiūrėkime ar yra ką papasakoti.
Paieška
Spalio pradžia buvo labai savotiška ir tapo įvairiausių įvykių katalizatoriumi. Dingo mūsų treniruočių kolegės Dianos šuo Baronas. Užbėgu už akių – šuo rastas ir kviečiu paskaityti jos insta įrašą, kur smulkiai aprašyta kaip gi viskas buvo. Ieškota jo ilgai.
Tai būvo įspūdingo masto pieška, kurioje pasitelktos įvairiausios priemonės: termovizoriniai dronai, šukavimas, pranešimai žiniasklaidoje ir t.t. Buvo naudojami mokami, nemokami, patys įvairiausi sprendimai. Prie paieškos prisidėjo šimtai žmonių. Tarp jų ir mes. Tiesą sakant, tai tikrai buvo didžiausia mano paieška, vien per vieną dieną sistemintai šukuojant sunkiai praeinamus miškus ir pelkes suvaikščiota 20km. Aš net nežinojau, kad galiu tiek nueiti.
Šis įvykis buvo galutinis taškas santykiuose su K9 Paieška organizacija. Aš iš jos išėjau jau seniau, o Gediminas buvo išprašytas, nes suabejojo, kiek tikras yra tas išorinis veidas “oi mes faini, mes nuostabūs, paremkit mus”, kai bėda ištinka jų rėmėją ir mokinį.
Aš esu dėkinga už tai, ko išmokau būdama savanore ir už žmones, kuriuos sutikau ir jie niekur nedingsta, tik čiut liūdna, kad organizacija nenorėjo augti, atmetė visas idėjas, net ir tokias paprastutes, kad paieškų ar mokymų aptarimai visiems padėtų tobulėti. Tačiau, bet etapas praeitas. Esu tikra, kad susitiksime seminaruose, renginiuose ar net paieškose, tad iš savo pusės aš visada linkusi atsisveikinti mandagiai, taip, kad susitikus netektų sukti akių į šoną, ypač kai vertybinis konfliktas yra tik su keliais žmonėmis, o kiti ir patys susigaudys kaip kas.
O kai vienas etapas baigiasi, prasideda kažkas kito…
Dideli pirkiniai
Barono paieška paskatino įsigyti savo droną su termovizoriumi. Tokį, kuris padeda ieškoti tiek žmonių, tiek visų kitų dingusiųjų.
Tačiau tai, kad turi tokį įrankį dar nieko nereiškia. Todėl stengiamės kuo daugiau treniruotis. Darome savo mažiukus vidinius mokymus. Kaip susijungti techniką, kaip nusiimti rasto objekto koordinates, kaip apskritai dalykai matosi iš įvairių aukščių ir įvairiomis sąlygomis. Tikslas – įvaldyti šiuolaikines paieškos technologijas ir prisidėti ten, kur tos pagalbos gali prireikti.
Mantrailingas
Jei galvojate, kad ši veikla užmesta, tai tikrai klystate. Natūraliai, be jokių agitacijų, susibūrė Mantrailing Chill klubas, kuriame dabar gal kokie aštuoni šunys. Mokomės iš savo klaidų, o viena jų buvo ta, kad niekam nepatinka dirbti pirmą valandą nakties, todėl treniruotėse šuniukų skaičius ribojamas. Tiesa, tam, kad visi reguliariai galėtų paieškoti “dingusio” žmogaus, susitikimai rengiami kas antrą darbo dieną ir kartais savaitgaliais. Taigi, lauke būnu kaip niekada daug. Kaip statistė bėgioju irgi kaip niekada daug. Nors mūsų klube yra labai įvairaus patyrimo šunų (nuo tų, kurie mantrailina kelis metus, iki tų, kurie dar tik pradeda), su visais grįžtame į pirmą žingsnį ir pirmiausiai siekiame, kad būtų smagu tiek žmonėms, tiek keturkojams. Vedam užrašus, labai stengiamės rasti individualius problemų sprendimus ir nepasiduodam jei nesiseka, rūpinamės, kad šuo nepatirtų sunkių treniruočių kelis kartus iš eilės. Klubas susitikinėja nuo vasaros vidurio ir kol kas atrodo, kad visi namo išeina pakylėti bei motyvuoti.
Gimtadienis
Spalio viduryje mano gimtadienis. Ir kol ieškojome Barono, kažkaip nefaina buvo galvoti apie šventimą, išvykas ir pan. Tačiau šunelis atsirado, tai ramia širdimi išdūmėm link pajūrio. Nes tokia tradicija. Nes man patinka jūra šaltuoju metu periodu.
Vos kelios dienos, bet buvo smagu pabėgti į ramų kampelį. O kad jau lankėmės tame Lietuvos krašte, tai aplankėme Klaipėdos mantrailingo klubą. Šių žmonių būrelis ir jų trenerė, man yra pavyzdys, kokia atmosfera gali ir turi vyrauti treniruotėse, o šuniukų rezultatai irgi kalba patys už save. Klaipėdiečiams padarėme pristatymą apie pamokas, kurias išmokome ieškodami Barono. Tai nebuvo pasakojimas apie tai, kaip fainai viską padarėm. Atvirkščiai – savotiška klaidų analizė ir aptarimas, kurios priemonės pasiteisino, kurios ne, kokie dalykai nulėmė, kad šuo nebuvo rastas anksčiau. Kaip jau minėjau – aptarimai yra tai, kas labiausiai padeda mokytis.
Savo gimtadienio proga sau buvau dosni. Šiemet pasidovanojau papuošalų, drabužių bei du advento kalendorius. Arba tiksliau vieną pasidovanojau, o kitą buvau pasižadėjusi nusipirkti tik tuo atveju, jei susikaus pakankama suma apvalinant centus (čia mano bankas turi taupymo režimą, kai suapvalinti centai nuo atsiskaitymų kortele pervedami į taupymo sąskaitą). Taigi, galvoju, kad šiemet įkvėpta daugiamečių Gėlėtos Kosmetinės įrašų apie kalendorius padarysiu savotišką blogmas, tai yra paleisiu šiame bloge įrašą, kuris bus pildomas kiekvieną dieną, parodysiu, ką radau kalendoriuje ir papasakosiu, ką nors įdomaus (arba ne) iš kasdienybės. Telieka sulaukti gruodžio.
Darbas
Spalis mane išgelbėjo. Visi šie metai yra vienas vargas vargelis. Aš net sugebėjau gauti baudą (dar pora advento kalendorių išeitų arba sumokėti ofiso nuomą) už tai, kad laiku nedeklaravau veiklos nevykdančios įmonės naudos gavėjų. Tiesiog jie niekada nesikeitė, aš pražiopsojau laišką ir net nežinojau, kad nors kadaise esu juos nurodžiusi, yra kažkokia nauja sistema, kur viską reikia pakartoti. Bet gi nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. Šitą frazę man į galvą dar mokykloje įkalė fizikos mokytojas. Sumokėjau.
Ir kažkurią naktį spontaniškai sugavlojau, kad noriu padaryti ne tik lipdukų, bet ir atvirukų advento kalendorių. Vos prabudusi puoliau ieškoti unikalių ir fainų paveiksliukų, dėlioti dizainus ir per kelias dienas išsiunčiau spaustuvei užsakymą. O tada buvo smagaus pakavimo pasiutpolkė. 55 kalendoriai reiškia, kad yra 55 x 25 atvirukai. Tai reiškia, kad 55 atvirukus reikia sudėti į 55 vokelius ir 55 kartus užklijuoti skaičių. O tada kartoti su kitu skaičiumi ir taip 25 kartus. Aš paskaičiavau, kad su vienu vokeliu susikrapštau per pusę minutės. Plius minus. Taigi, vienai dienai beveik pusvalandis, visiems kalendoriams vien supakuoti (nes dar pridedamas užrašytas atvirukas, bendra pakuotė) – para. Bet gi tu nedarai to 24 valandas iš eilės. Tai paskutinę dieną jau prašiau vyro pagalbos ir džiaugiuosi, kad 95% kalendorių išparduota. Jų paleidimo diena turbūt buvo geriausia per visą parduotuvės istoriją. Na, dabar tikiuosi, kad žmonėms patiks. Jei ką, berods trys vienetai dar yra.
Kuo viliosiu lapkritį? Minčių turiu, galvoju apie dovanas ir dovanų rinkinius. Bet ar visos idėjos pasiteisins dar nežinia. Pastarąją savaitę pagaminau labai gražių skirtukų.
Dar truputį apie maistą
Per mano gimtadienį buvo lygiai metai, kai pakeitėme mitybos įpročius ir lygiai 20kg mažiau sveriu, nors svorio kritimas buvo paskemė, o ne tikslas. Smagi pasekmė, neslėpsiu.
Per tuos metus mityba irgi keitėsi, ypač pas mano vyrą. Aš pati tiesiog “mažai angliavandenių” šalininkė. Mes atsisakėme cukraus. Ir ne tik to balto, kur kilais pardavinėja. Visokių medų, datulių, razinų, you name it. Metus nevalgiau jokio vaisiaus, nors uogų neatsakau. Ką mes valgome, ne taip retai rodome instagrame. Nieko ypatingo. Mėsa, daržovės, žuvis, daug sūrių. Neskaičiuojam kilokalorijų, bet rūpinuosi, kad užtektų skaidulų ir baltymų. Viskas. Ir nors kartais norisi makdonaldo, kai pagalvoju geriau – tas noras tik įprotis ir tiek.
Neseniai nusipirkome toshiba mikrobangų krosnelę – mikrobangų, griliaus ir oro gruzdintuvės hibridą, tai valgome dar skaniau, nes per keliolika minčių galima skaniai pasigrilint sparnelius :).
Nuolat visi klausia patarimų ir maisto idėjų. O aš gūžčioju pečiais, nesakau, kad mes maitinamės sveikai. Bet sakau, kad seniau maitinomės labai nesveikai. Realiai nemanau, kad per savaitę surinkdavau dienos baltymų normą, o gyvybę palaikė vienokios ar kitokios rūšies cukrus. Bandelės, pyragai ir kiti desertai buvo po kiekvieno valgymo arba vietoje jo. Valgymas – picos, kebabai, makas, kai nėra laiko – koldūnai ar bele kas.
Tuo metu viskas atrodė normaliai, bet kai palygini savijautą, tai grįžti atgal nesinori. Ir kai kažkas sako, kad neturi valios mesti svorį, tai aš sakau, kad taip ir turi būti. Svoris yra pasekmė. Ir jei faina valgyt picas ar pyragiukus, tai nereikia norėt nusikratyt tik pasekmių, bet toliau sau taip pat maitintis. Daugeliui iš mūsų tas svoris buvęs nebuvęs, tik visuomenė spaudžia “gražiai atrodyti”. Aš vien dėl gražaus atrodymo keistis motyvacijos tikrai neturėjau. O va kai ir bėgti lengviau, ir nugarą mažiau skauda, ir miegasi geriau, tada supranti privalumus. Mano širdies ritmas poilsio režime nukrito iki 50, kai seniau niekada nemačiau mažiau 80bpm
Bet kokia dieta anksčiau ar vėliau baigiasi, bet jei iš esmės pakeiti įpročius, tai nėra kam pasibaigt :). Gediminas vis žada svečio įrašą, nes man norėtųsi, kad jis papasakotų, kaip gydytojos grąsinimas “mirsi nuo širdies ligos per du metus” pakeitė maisto pasirinkimą ir kaip per šiuos metus pasikeitė požiūris į populiarius tyrimus, maisto mitus ir t.t.
Na ir tiek.
Perskaičiau šešias knygas.
Mėnesio žingsnių vidurkis per dieną – 13 000.
Prasideda nemėgstamiausias mėnuo – išgyvenkim jį smagiai!
