Milorad Pavič “Antrasis kūnas”
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: Keistas jausmas apėmė perskaičiusi pirmą puslapį. Supratau, kad jau esu skaičiusi, nors maniau, kad šis autorius man nežinomas. Matyt dar tais laikais, kai skaičiau knygas nė nepažvelgusi į jų pavadinimą bei autorių. Tik šitas blogas mane ir gelbėja, bei priverčia pažiūrėt ką skaitau. Taigi, skaitau jau skaitytą knygą ir prisimenu viską ką perskaitau ir nieko kas bus toliau. Maloniai skaitėsi, kažkodėl buvau susidarius vaizdą, kad sunkiau kandamas Pavičius yra. Ir siužetas nenuobodus, nors ir nieko naujo.
Oficialiai: Žymiausio mūsų laikų serbų prozininko, garsiojo „Chazarų žodynų“ autoriaus, savitos „magiškojo realizmo“ versijos kūrėjo, Milorado Pavičiaus naujausio romano herojai, trys serbų rašytojai ir trys jų gyvenimo moterys, gyvenantys XVIII amžiaus Venecijoje bei Vengrijoje ir XXI amžiaus Belgrade, mėgina įminti laimę, meilę arba sveikatą lemiančio akmeninio žiedo ir po mirties išliekančio antrojo žmogaus kūno paslaptį. M. Pavičiaus proza, kaip visada, kupina fantazijos ir netikėtų praeities interpretacijų, joje veikia ne tik žmonės, bet ir idėjos, o herojaus-pasakotojo mirtis nenutraukia nei pasakojimo linijos, nei tolesnio jo paties dalyvavimo siužete. Improvizuodamas mirties ir pomirtinio gyvenimo tema, pasitelkdamas „mirusį“ pasakotoją – savo alter ego – autorius apibendrina savo kūrybos idėjas ir kuria savitą meninį testamentą.
Puslapių skaičius: 222
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 04 01