Rugsėjo liko dar kelios dienos ir tikiuosi, kad jos bus puikios. Tačiau noriu tikėti, kad kita savaitė man bus užimtesnė, tad savo retrospektyvą rašau dabar.

Kaip ir daugelis noriu pasidžiaugti oru. Iš tiesų dabar internete daug juokelių, kad šiandien penkiasdešimtkažkelinta rugpjūčio diena. Ir tikrai ta šiluma maloni. Galėtų ir spalis palepinti saule bei spalvomis. Gi mudvi su Bite švęsim savo gimtadienius 🙂

Knygos. Šis mėnesis man labai kitos. Gedas nebedirba namuose ir po kelių tokių metų man dabar labai keista vėl darbuotis vienai, pietauti vienai ir šiaip būti su savimi. Tai nėra problema, tik rimtesnis pokytis, kuris nulėmė ir tai, kad pradėjau klausyti audio knygų.

Šiaip aš esu skaitytoja, man reikia teksto. Nesvarbu ar ekrane, ar ant popieriaus. Kiek seniau bandžiau klausyti knygų, tiek nepavykdavo, nes mintys nuklysdavo kažkur toli. Jei kažką darydavau, tai užsimiršdavau. O juk nesedėsi ir nežiūrėsi bukai į sieną, kol tau kažkas knygas skaito. Tačiau atradau, kad jei klausausi ne per ausines, o garsiai pasileidžiu per telefoną, tada tikrai daug labiau girdžiu tekstą. Taigi, dabar užsakymus pakuoju su knyga. O va į lauką su ja eiti negaliu, nes apskritai nemėgstu būti su ausinėmis: jaučiuosi labai nejaukiai, kad gerai negirdžiu aplinkos, smegenys labiau skenuoja, kas aplink mane vyksta ir vėl tada negirdžiu teksto. Taigi, aš šį mėnesį “suskaičiau” jau 6 knygas, o kartu su popierinėmis šio rugsėjo sąskaitoje jau 12 ir manau dar bus ir daugiau.

Nauja tattoo! Praeitų Kalėdų proga gavau tattoo studijos dovanų čekį. Ir aišku, kad norėjau bėgti lėkti. Bet… Tada mes namo parsinešėm mažą krokodilą. Ir mano rankos, kur ir planavau daryti piešinį, nuolat buvo sukandžiotos ir mėlyniuotos. Vėliau situacija pagerėjo, bet atėjo vasara, o šiuo metu laiku tattoo nerekomenduojama daryti, nes ir nuo saulės reikia saugoti, maudytis negalima, ir prakaituojam daugiau ir šiaip sunkiau higieną palaikyt. Iš karto sakiau, kad eisiu rudenį, dar prieš savo gimtadienį. Taip ir padariau.

Tiesa, iš pradžių galvojau, kad tatuiruosiu meksikietišką kaukolę (sugar skull). Bet mėnesiams bėgant pasimatė, kokia life changer yra Bitė. Ji atnešė visokių pokyčių. Tiesą sakant ne visi man patinka ir kartais suku galva, kaip natūraliai be pompastikos kai kuriuos jų išsispręsti. Tačiau nauji žmonės, daugiau judesio, visokie užsiėmimai milžiniška atsakomybė, kova su genais, kurie ne mūsų pusėje… Tiek visko daug ir tas viskas nulėmė, kad Bitė mano tattoo užima nemenką dalį. Juk nesvarbu, kas bus ateityje, šie metai labai kitokie. O taip pat piešinyje ir daugiau visokių gyvenimo simbolių bei priminimų. Į konsultaciją dėl piešinio atėjau su tokiu idėjų lapu:

Su meistru apsitarėm ir susitarėm susitikti po savaitės. Iki tol žadėjo, kad internetu susiderinsim piešinį. Bet nesulaukiau, tad eidama darytis tatuiruotės dar nežinojau, ar kas gavosi iš tos idėjos. Paaiškėjo, kad meistras tik pradėjo paišinėti, taigi sėdom ir per kokią valandą sudėliojom viską, ko man reikia.

Na, o kadangi tattoo dar gyjanti, tai galutinio paveiksliuko neturiu.

Šuo. Bitė po visų atostogų ir rujų po truputį grįžta į rutiną. Stengiasi mokytis disciplinos bei įvairių užduočių. Taip pat vis dar reguliariai lankome mantrailing (žmonių paieškos pagal kvapą) treniruotes. Praeitą šeštadienį vyko mūsų mokyklos varžybos. Rungėsi dvi grupės: nuliukų trasoje ir pirmukų trasoje. Pirmukai, tai jau labiau patyrę šunys. Jiems reikia ne tik surasti dingusį žmogų bet ir įveikti varžybines kliūtis – akligatvius, išrinkimą iš kelių žmonių, situacijas, kai statistas išvažiuoja automobiliu, tai yra jo kvapas nutrūksta ir t.t. Tuo tarpu nulinės trasos šiek tiek trumpesnės, nors ir nėra visai paprastos, pvz., prasideda sankryžose ir šuo turi teisingai pasirinkti kryptį. Konkrečiai mūsų atvejais iš miesto reikėjo pereiti į mišką ir šuo vėl turėjo pasirinkti teisingą takelį bei miške surasti kažkur nuošaliau pasislėpusį žmogų.

Bitė dar neturi daug patirties, juk treniruotes pradėjome tik pavasarį, o jai pačiai dar nėra metų. Taigi, pasirinkome nulių trasą. Labiausiai dėl to, kad ne viską, kas gali pasitaikyti pirmukuose, mes mokėmės. Per treniruotes šuo su vedliu eina asistuojami trenerių, žmogus su mokytojų pagalba mokosi skaityti šuniuko kūno kalbą, taip pat kaip padėti nosytėms vėl susirasti kvapą, jei jis išsprūdo. Tuo tarpu per varžybas niekas nieko nekomentuoja ir komanda turi pradingėlį surasti visiškai savarankiškai.

Mūsų grupėje dalyvavo keturi šuniukai. Ir mano akimis visi buvo labai lygiaverčiai. Visi įveikė trasą (kai tuo tarpu pirmo lygio grupėje iš trijų šunų tik vienas baigė įskaitoje). Todėl per varžybų aptarimą ir prizų teikimą iki pat pat galo visiškai nenutuokiau, kaip pasiskirstys vietos. Atrodė visi padarė šiek tiek klaidų, visi gavo vertingų pastabų. Tad tikrai labai nustebau, kai paskelbė, kad auksinė taurė tenka Bitei. Woohoo!

Ir atrodytų, kad pfff, mokyklinės varžybos. Bet imkim ir sureikšminkim prisiminę, kokia buvo pradžia. Pradžia, kai Bidė baidėsi kažkur tikrai toli kaukiančios greitosios sirenos. Pradžia, kai ji ieškodama bijodavo eiti į požeminius garažus. Pradžia, kai mesdavosi lodama ant kitų šunų savininkų. Pradžia, kai bijodavom, kad nukąs surastam statistui ranką. Dar ir tas kartas, kai teko stabdyti treniruotę, nes ji tik voliojosi užuot ieškojusi. Dabar Bitė ieško su antsnukiu, bet labiau dėl šventos savo ir aplinkinių ramybės. Taigi, sureikšminkim mokyklines varžybas, kaip ir būdami mokiniais sureikšmindavome septintos klasės kontrolinius. Nes smagu!

Darbas. Pastaruoju metu jaučiuosi dvejopai. Ir vienu metu Įsikvėpus ir IŠsikvėpus. Įsikvėpus, nes man patinka kurti naujus dalykus. Turiu daug minčių ateičiai. Noriu daryt, kurt ir tada džiaugtis rezultatais. Išsikvėpus, nes rugsėjis kažkoks prastesnis nei rugpjūtis (pardavimų prasme). O dar dariau daug investicijų (gamyba, reklama, pakuotės), tai iš viso mėnuo kažkoks meh. Tačiau nėra taip, kad va, viskas, pabaiga, tai dirbu toliau. Beje, jau turiu kalėdinių atvirukų krūvą. Ir jau kito mėnesio antroje pusėje parduotuvėje prasidės Kalėdos.

Dar šį rudenį buvo labai gražių, ankstyvų rytų. Pasivaikščiojimų miškuose ir daug džiugų akimirkų. Primenu, kad jas, tas džiugias akimirkas, fiksuoju savo instagram, kur kiekvieną dieną rasite po foto. Reliai net šio įrašo nereikia, nes ten viskas ir atsispindi 🙂

O koks jūsų rugsėjis? Fainas?

Veni Vidi Facebook
Veni Vidi Instagram
Veni Vidi Knygos Facebook
Veni Vidi Knygos Instagram