Pasiilgot? Aš tai labai, bet nesuprantu, kas darosi su laiku, kad kai jo bent šiek tiek atsiranda, visai nesinori skirti blogui. Tad kartais tekstus rašau mintyse. Pasakoju jums visokias istorijas, aprašinėju knygas ir net kosmetikos produktus aptariu. Kadangi nesu nusistačiusi nei prieš technologijas, nei prieš AI, tai gaila, kad dar nėra kažkokio sprendimo visas tas mintis paversti tekstu.
O spalis buvo įvairus.
Šuo. Šį mėnesį Bitei sukako metai. Sunku patikėti, kad miniatūrinis belgiukas išaugo į rimtą šunį.
Taigi, jau dešimt mėnesių mūsų gyvenimus valdo ši bitutė. Manau, kad gruodį, jei tik rasiu noro ir laiko, parašysiu įrašą “Metai su belgų malinua”. O ir reikėtų, nes jau per šį blogą susiranda mane žmonės ir prašo patarimų. Prisipažinsiu, kad buvo labai sunku. Labai. Bet taip kažkur nuo vasaros reikalai pradėjo pamažu gerėti. Jau mes ir patys žinom, ką auginam, žinom, ką ji gali, dažnai spėjam perskaityti kūno kalbą ir galų gale rasti bendrystę.
Bitei labai patinka mantrailing (žmonių paieška pagal kvapą). Gaila tik, kad pamokos vyksta laaaabai retai, dažnai jų neorganizuoja dėl blogo oro. Reguliariau tęsiam mondioringo treniruotes, kurios duoda naudos disciplinai. Įrodėm sau, kad su Bite įmanoma keliauti.
Vienas iš pagrindinių pokyčių būdingas turint bet kokį šunį: daugiau laiko lauke. Laiko, kurio nebeskiri numylėtos sofos trynimui ar kažkokių ten blogų rašymui. Rengiesi ir eini. Per visus dešimt mėnesių turbūt nesusidarys ir 15 dienų, kuomet nesuvaikščiojau 10k žingsnių. Na gal tik tada, kai buvau išsisukusi koją. Svoriui šitas aktyvesnis gyvenimas jokios įtakos nepadarė, bet noriu tikėti, kad širdis bei gi imunitetas dėkoja.
Mano gimtadienis. Vos po kelių dienų nuo tada kai atšventėm Bitulkino pirmąsias metines, mane ištiko keturiasdešimt pirmosios. Kadangi aš žiauriai nemėgstu “šventimo” prie stalo, bet gimtadienius minėti visai patinka, tai jau turime tradiciją kur nors važiuoti. Geriausiai – prie jūros. Seniau šia proga sukdavom į Lenkiją, kur įsimylėjom Gdanską, o šiaip aplankėm ne vieną miestą. Net ir susižadėjom per vieną tokią spalio kelionę.
Per pandemiją, kai užsidarė sienos, važiavom į Klaipėdą, kur apsistodavom Old Mill Hotel viešbutyje. Jis yra senosios pilies uoste, o uostai arba traukinių stotys/depai man visada yra kažkas tokio. Šiemet galvojome gal vėl į Gdanską važiuoti, bet nusprendėm imti atstumu palankesnį variantą – Liepoją. Šiame mieste aš lankiausi pirmą kartą. Nežinau kaip ten vasarą, gal nepatiktų, bet dabar padarė labai gerą įspūdį. O ir apartamentus išsinuomojom iš sandėlio pertvarkytame pastate, kuris stovi pačiame uoste. Jey!
Kažkokių rekomendacijų iš Liepojos neturiu, nes valgėme daugiausiai namie, o vaikščiojome visur: po senamiestį, prie jūros, po uostą. Labai jaukus miestas. Turizmo centras turi atvirukų!
Na, o kaip jaučiuosi perkopus keturiasdešimt ir net nugyvenus dar vienus papildomus metus? Savotiškai keista suprasti, kad jau ne dvidešimt, ir net ne trisdešimt, kai vis dar patinka tokie patys rūbai, panašios knygos, ir net hobiai vis dar tie patys. Tačiau, kaip sakiau pradžioje, dabar laikas taip greitai bėga, kad aš tiesiog neturiu laiko užsiimti overthinking’u. Nors iš tiesų stipria mental sveikata pasigirti negaliu.
Darbas. Rugsėjis ir spalis man yra pats darbymetis. Spalį žmonės jau perka kalėdinius dalykus, tad negaliu skųstis. Sekasi neblogai. Tačiau vis galvoju pervertinti savo produktų kainas. Dabar gi pagrindinė mano prekė – atvirlaiškis. Ir jo kaina yra maždaug 0,68 EUR. Tikrai yra parduotuvių, kur atvirukų galite nusipirkti ir pigiau. Tačiau didelė daugybė ir tokių, kur be 1.5 EUR atviruko nerasite. Mano bėda, kad norėdama uždirbti aš turiu parduotu labai daug. Produktų kokybė mane tenkina, aš ja tikiu, o pirkėjų grįžtamasis ryšys atskleidžia, kad tenkina ir juos. Tačiau manęs nedžiugina tas likutis, kuris lieka nuo 0.68 atėmus mokesčius, PVM (jei pirkėjas iš Europos sąjungos) ir sąnaudas. Tačiau po 1.5 EUR atviruko pardavinėti aš taip pat nenoriu, nes mano akimis jis jau tampa labiau prabangos preke tiems, kurie perka jų daug ir aktyviai užsiima hobiu. Kaip matote, esu dilemose.
Dilemas pagilino ir susitikimas su menininke Justina iš Chesnut & Pie. Mano parduotuvėje galite rasti kelis Justinos kalėdinius atvirlaiškius. Jai buvo sunku suvokti, kaip galiu pardavinėti lipdukus po 1,4 EUR ar atvirukus po maždaug septyniasdešimt centų. Ypač, kai pati žino mažiems verslams paskaičiuojamas savikainas. Tačiau aš tuo pačiu gyvenu baimėse. Atrodo, kad jei pakelsiu kainas, tai niekas nepirks ir tada pajamos bus nulinės, o pelnas virs nuostoliais. Kita vertus, net ir 0.9 EUR kainuojančio atviruko kaina išlieka konkurencinga pasaulinėje ar europinėje perspektyvoje.
Pastaruoju metu nuolat gvildenu mintį apie kitų metų tikslus. Labai noriu pristatyti ir išvystyti prenumeruojamą produktą. Minčių turiu, tačiau vis neprisėdu jų sudėlioti.
Knygos. Šiuo metu spalio sąskaitoje 13 knygų, iš kurių 6 audio. Vis dar klausausi dirbdama ir visai patiko šis būdas pasinerti į mėgstamus ar neatrastus kūrinius. Taip klausydama ištaisiau išsilavinimo spragą ir įveikiau paauglių klasiką “Musių valdovas”. Tiesa, klasika, net ir išlaikiusi laiko išbandymus, man visada tokia perdėtai išaukštinta. Joa, anais laikais tai buvo kažkas tokio, bet šiais jau nebestebina. Šį mėnesį ypač patiko “Mergelių tyla” apie nukariautos Trojos moterų likimą. Taip pat pakartojau “Aukštujų Šimonių likimą”, atmetus visus lyrinius nukrypimus apie saulutę ar duonutę, vis dar gera.
Tad ačiū už dėmesį. Regis apžvelgiau svarbiausias sritis. O kas pas jus gero?
Veni Vidi Facebook
Veni Vidi Instagram
Veni Vidi Knygos Facebook
Veni Vidi Knygos Instagram
