Jojo Moyes “Paskutinis mylimojo laiškas”
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano komentarai: Tai dar viena miela Moyes knyga su meilės istorija. Kaip ten bebūtų “Aš prieš tave” pati geriausiai ir daugiausiai ašarų kainavusi. Kitos gi Moyes knygos ne tokios dramatiškos, o ir turi kažką bendro – praeitį besimaišančią su dabartimi.
Šioje knygoje praeities Dženiferė prabunda ligoninėje ir po avarijos nieko neprisimena. Dženiferė yra dailutė mergina ištekėjusi už turtingo vyro. Jos visas gyvenimas yra būti gražia, svetinga, nuolankia, o ir laikai, kuriais viskas vyksta yra Stefordo žmonų. Dženiferė radusi laišką susivokia, kad buvo neištikima, ieško savo mylimojo, bando atgaivinti atmintį. Kitas siužetas – iki avarijos, kaip ir ką ji įsimylėjo. Iš pradžių sunku susivokti kas gi vyksta ir ar kalbama apie laikus iki avarijos, ar jau po. Trečias vingis – dabartis, kur jaunutė žurnalistė įsimylėjusi vedusį vyrą taip kankinasi, kad pamiršta dirbti ir baigia sužlugdyti savo karjerą. Čia jai į rankas patenka Dženiferės mylimojo laiškai iš praeities.
Knygoje bus visokios meilės, šiek tiek nušviesti 60-tieji ir turtingųjų gyvenimas. Bus dramos, ašarų, vilties, laiškų. Šiaip po visokių meilės romanų užsinoriu mėsos. Na, kaip po torto, bet po Moyes, tai kažkaip romantikos poreikis sustiprėja.
Oficialiai: Ligoninėje atgavusi sąmonę Dženiferė Stirling nieko neprisimena — nei tragiškos automobilio avarijos, per kurią ji ir susižalojo, nei savo vyro; moteris net nesusivokia, kas esanti. Dženiferė jaučiasi gyvenanti svetimą gyvenimą, kol netikėtai randa aistringą laišką, pasirašytą labai paprastai — B.; laiške prašoma palikti savo vyrą. Po kurio laiko tą patį paslaptingą laišką žurnalistė Elė aptinka redakcijos archyvuose. Ji pameta galvą dėl perskaitytos istorijos ir viliasi, kad laiškas padės išgelbėti žlungančią karjerą. Kaip baigėsi anų įsimylėjėlių meilės istorija? Gal ir jos sudėtingi meilės reikalai susiklostys sėkmingai ir pavyks susigrąžinti savo gyvenimą?
Žymos sau: KPS: 480, Ke, 2014 07 30
Babūnas
Nieko nėra monotoniškesnio, kai rašytojas laikosi savo krypties, nebeeksperimentuoja idėjomis, žanrais, leksika ir rašo knygą po knygos vis taip pat. Pvz. “Mano sesers globėjo” autorė – kiek išversta ir vis tas pat braižas, užtenka perskaityti tik geriausią rašytojo knygą ir visa kita bibliografijoje bus nieko nebestebinančio. Šiuo atveju koks klasikas H. Hessė yra kur kas platesnis. Moyes irgi iš vieno plano rašytojų…
Salomėja
Na, kartais gerai, kai yra rašytojų iš kurių žinai ko tikėtis. Čia kai kitų autorių stebinimas pabosta. O jei autorius nuobodus, kaip Picoul, tai kam iš viso skaityt jo visas knygas ir bėdot jo stagnacija?
Lin
Jojo Moyes knyga “Vienas plius vienas” gan netikėta ir kiek kitokia. Tai gerai, kad autorius turi savo braižą. Aš už tai.