Gruodžio pirmomis dienomis mano blogas švęs gimtadienį. Iš viso bus suskaičiuoti 7 metai. Tiesa, tik trys, kai pasirinkau atradimų bei grožio blogo kryptį. Ankstesnius 4 metus tinklaraštis turėjo tiek tekstų, kiek aš dabar turbūt per mėnesį parašau. Taigi šie 3+4 metai buvo įdomūs, pvz, jau max. po poros mėnesių bus pasiekta milijonas peržiūrų. Didžioji dalis – poros paskutinių metų. Ir būtų melas, kad blogas man nieko nereiškia. Reiškia daug! Kartais net žodžių trūksta!

Blogo dėka aš atradau bendraminčių. Gal negaliu jų dar vadinti draugais, tačiau yra žmonių, su kuriais virtualiai paplepame bent kartą per savaitę. Ne tik apie tušą, bet ir apie sveikatą, gyvenimą, maistą ir apskritai viską, ką kalba bendraujantys žmonės.

Aš prisirišau prie savo skaitytojų ir kai keletas nuolatinių ilgokai nekomentuoja, rūpinuosi, ar aš jiems pasidariau neįdomi, ar jiems kas nors nutiko. Serga? O gal atostogauja po palme?

Tiesa, kartais užsiliuliuoju. Galvoju, jė, kaip faina, kiek daug žmonių mane skaito, kaip smagu su visais paplepėti. O tada nueinu į tą retą renginį (nesu iš tų, kuriuos visi puola kviesti į naujo lūpdažio pristatymą, bet jei proga pasitaiko, neatsisakau galimybės susipažinti ir pabendrauti, čia irgi blogas įtakojo, kad jau persilaužiu, seniau baidydavausi visų nepažįstamų žmonių) išgirstu, kaip organizatorė kitai blogerei rodo mane ir sako, kad štai jūsų kolegė. Ir tą merginą aš seku per visur, kartais komentuoju, o ši tik gūžteli pečiais – nepažįstu, sako ir nueina savo keliais :). Tenka atsibusti. Tikėtina, kad su savo skaitytojais niekada neprasilenkiu gatvėje. Jei kada mane matėte, prisipažinkit! 😀

Blogo dėka manyje atsirado drąsos. Seniau net nebuvo kalbos, kad galėčiau kam nors paskambinti. Tačiau buvo toks metas, kai kas savaitę atvažiuodavo kurjeris. Įpratau, kad skambučiai gali reikšti ir ką nors gero ir nors atsiliepti nebebaisu, o skambinant vis dar dreba rankos, bet pokytis akivaizdus!

Taip pat, aš dar prieš 8 metus esu minėjusi, kad labai norėčiau turėti street style blogą. Taip tuo metu vadindavau tinklaraščius, kuriuose skelbiamos drabužių derinių nuotraukos. Bet nedrįsau. Lietuvoje kažkaip mažai tokių buvo (mano mylimiausią rašė Gin Cherry), aš nedrįsau fotografuotis gatvėje. Ir dabar dar labai baugu, bet štai jau ne tik vyro prašau, bet įsidrąsinu ir su kitais žmonėmis. Nebūčiau patikėjusi.

Blogas mane išmokė stebėti detales. Įsidėmėti gražius dalykus. Parduotuvėse jau iš karto matau, kokią nuotrauką galėčiau padaryti su vienu ar kitu daiktu. Tiklaraštis mane verčia nuolatos galvoti kaip išsiskirti, bet likti savimi. Vienu metu bandžiau nerti į tradicinį skandinavišką minimalizmą fotografijose. Dėlioti gėles baltame fone… Kol supratau, kad aš pati esu ekeltika, mane artimieji ir gal svetimieji myli už tai. Rokenrolas yra rokenrolas. Mokausi būti savimi, nes sekimas iš paskos tik vargina ir laimės nesuteikia.

Taip, aš norėčiau, kad mano blogas augtų. Tikiu, kad pamažu tobulėju. Po truputį ieškau įvairesnių temų, bet nepametu svarbiausių – kosmetikos apžvalgų. Aš svajoju, kad mano tinklaraštis galėtų tapti mano pagrindiniu darbu. Galbūt ateityje atsiras koks nors “Veni Vidi” produktas ar paslauga. Nesu grožio ekspertė, bet artėjant Kalėdoms visada pradedu gauti draugių žinutes su pagalbos prašymais: padėk išrinkti dovaną garbanei, padėk surasti gerą kaukę iki 10 EUR ir t.t.. Ir padedu. Remdamasi ne tik savo, bet ir kitų patirtimi, nes skaitau daug :). O ir mėgstu knaisiotis po ešopus :). Esu atvira naujovėms, idėjoms, pasvajoju apie naują, popierinį blogerių žurnalą. Tik mano vizijose jis turėtų būti panašesnis į “Moterį”, “Laimą” (straipsniai, patarimai, grožis, mados) ir t.t., nei į tarkime “Lamų Slėnį” (daug tuščio ploto ir keli gražūs daiktai). Ir kol žmonės sako, kad apie svajones reikia patylėti, aš gi manau, kad tik išsakytos jos gali virsti realiais dalykais. Niekada nežinai kas skaito, gal kažkas irgi turi idėjų, tik trūksta bendraminčių. Taip pat šalia svajoju apie darbus nebūtinai su šiuo blogu, bet leidžiančius rašyti…

Tiek apie bloginimą, o kalbant apie derinį, tai paklausite manęs, kodėl aš vis įkeliu nuotrauką su paltu. Juk jau matėt bent du kartus tokią aprangą. O taip yra todėl, kad man pačiai visada būna įdomu, kaip blogerės rengiasi lauke. Aš žiūriu kartais į outfit’us su įdomaus ilgio batais, sijonais, suknelėmis, ar dideliais megztiniais, švarkais ir man būna įdomu, o į kokį paltą/striukę visą tai įvilko, kaip suskamba ilgiai? Ar vaikšto be jo? Pati turiu sijonų, kurių nedėviu, nes jų ir palto ilgiai pjaunasi. Todėl tegul ir nuobodu, bet matykite viską 😀 Be to neatmetu galimybės, kad kažkas čia užsuko pirmą kartą.

Derinio suvestinė:

Paltas: “Reserved”, 44 dydis. 69.99 EUR.

Šalikas-mova: “Humana”, 1.5 EUR.

Kuprinė: rankų darbo. Neįkainuojama.

Batai: “Dr. Martens”, iš “Vinted”, 27 EUR.

Megztinis: Tas pats, kuris taip patiko Šopaholikės SH pirkiniuose. Dėvėtų rūbų parduotuvė “50ct” Žvėryne. 6 EUR.

Suknelė: “Reserved”, XL dydis. Kelių sezonų senumo, tad kainos nepamenu, bet lyg ir apie 20 EUR. Ji tokios įdomios, tarsi frotinės medžiagos. Dažniausiai dėviu vieną, su ilgu pakabuku, bet šį kartą nusprendžiau išnaudoti labiau kaip sijoną :).

Auskarai: draugės dovana. Tokius gamina Larisa Karpova.

Už nuotraukas ir kompaniją dėkoju Martynai iš “Skaityk Papartį”.

Klausimas jums: kokie yra jūsų tinklaraščių (ne vien mano) skaitimo įpročiai. Ryte, vakare? Vieną kartą per savaitę prisėdate perskaityti visus blogus? O gal užsukate tik kai ieškote konkrečios informacijos? Tik kai sudomina nuotrauka FB?

Buvo įdomu? Netylėkite! Nebus grįžtamojo ryšio – neliks ir blogo!

Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais. Nebijokite klausti, jei mano apžvalga pasirodė neišsami ar pritrūko informacijos.