Taigi, šiandien mano tema yra produktyvus darbas namuose. Kiek laiko dirbu namuose? Nuo 2009-tų metų rugpjūčio. Tai jau 11 metelių? Oho! (odievekoookiaašjausena!) Tada išėjau iš „Veido periodikos leidyklos“, bet ir toliau keletą metų jiems dirbau jau kaip laisvai samdoma darbuotoja. Iš pradžių vis dar rengiau žurnalo priedą, su kuriuo dirbau iki išėjimo, po to buvau portalo redaktore bei rašiau keletą skilčių pagrindiniam leidiniui, kol visa leidykla nesugriuvo neišgyvenusi 2009-tų krizės.
Tada, dar vėliau, įkūrėme savo įmonę ir buvo daug įvairios veiklos su visokiais projektais, kažkada atsirado atvirukų parduotuvė ir kiti darbeliai. Prieš 5 metus, kartu su Gedu, buvome išsinuomoję ofisą ir perkėlę darbus ten. Smagus tas metas. Kas rytą motociklu į darbą važiavom, kas, kad tik kilometrą kokį.
Po to mano vyras pabėgo vėl į dirbti full time kitiems, man vienai tas kabinetas pasidarė per brangus, žiemą ten buvo šalta ir tingėjau vaikščioti, tai grįžau namo. Taip ir dirbu. Tad tokios temos, kaip produktyvus darbas namuose turėtų būti mano arkliukas, ar ne?
Šių metų pradžioje pradėjau bendradarbiauti su naujais klientais, nebesiblaškau tarp įvairių mažų projektėlių ir visą dėmesį skiriu jų užsakymams. Jaučiuosi laiminga, nes darau tai, kas man labiausiai patinka. Rašau. Kadangi aš penktadienius noriu pasilikti kitoms veikloms (blogai, mano asmeninės el parduotuvės, kiti mažesni projektai), tai likusiomis dienomis užduotys užpildo visą darbui skirtą laiką. Ir jei aš jį švaistau, tada tenka sėdėti iki nakties. Jei švaistau ir nesėdžiu iki nakties, reiškia padarysiu mažiau. O atlygis priklauso nuo kiekio. Kokybė, žinoma, taip pat svarbi, nes bendradarbiavimas greitai užsibaigtų, jei nesistengčiau, ar ne? Todėl barstyti valandas ir šūdmaliauti nerekomenduojama. Girdėjai, Salomėja?
Daugelis per karantiną patyrėte, kokį džiaugsmą suteikia darbas namuose. Ir kaip? Pratęsėt ar šovėt kaip raketos į biurus, kai tik įsileido?
Tikiu, matėte, kad yra daug privalumų. Kad ir tai, jog galima ilgiau pamiegoti, nes nereikia ruoštis ir važiuoti į ofisą. Šiaip jau aš vien dėl to namie dirbu. Dėl pamiegojimo. Nereikia kosmetikos ir naujų drabužių. Net galvos galima neplauti, džiaugėsi viena mano draugė. Paprasta papietauti, galvos nekvaršina įkyrūs kolegų įpročiai, pvz., garsus kavos šliurpimas ir žuvies pirštelių mikrobangėje šildymas. Arba sudeginti popkornai – tikra istorija, čia mano eks šefas taip.
Pliusai yra, bet be minusų irgi niekaip. Žiūrėk, čia siurbi grindis vietoje ataskaitos rašymo, čia sugalvoji vištą išsikept, čia gal serialą kokį pažiūrėt, katinas privėmė, spinta susitvarkyti noras užėjo, padirbsit gi vėliau. Pažįstama? Ir va, prisidirbom. Pilnas internetas patarimų, kaip namuose dirbti produktyviau. Tik ar jie veikia? Sugalvojau pasidalinti savo patirtimi! Ne gi esu baisiai įdomi ir jums visiems taip pat labai įdomu. Nesakykit, kad ne!
Taigi, mano siekiamybė yra produktyvus darbas namuose. Surašysiu pagrindinius, dažniausiai pasikartojančius patarimus ir kaip man sekasi jų laikytis!
1. Nustokite daryti kelis darbus vienu metu!
Gali atrodyti, kad gebėjimas daryti kelis darbus vienu metu yra labai gera savybė. O ko ne? Viena ranka laišką rašot, kitos rodomuoju pirštu savo nuotraukoje paakius bliurinant, per mikrofoną klientui pasakojate kaip paskyrą susikurti ir dar sriubą spėjat pamaišyt.
Tačiau tiesa ta, kad dirbant daug darbų, gerokai sumažėja efektyvumas. Tai reiškia, kad konkrečios užduoties atlikimas užtruks ilgiau. Ne aš čia taip sugalvojau. Internetai taip sako.
Štai realesnis pavyzdys. Kaip jau sakiau, aš kas dieną rašau tekstus. Tačiau turiu porą el. parduotuvių ir porą tinklaraščių. Visi jie turi paskyras socialiniuose tinkluose. Jas, žinoma, bent minimaliai reikia palaikyti, papildyti turiniu. Tada, bendrauti su kitais soc. tinklų dalyviais ar sekėjais, nes kitai tie profiliai neturi prasmės.
Teorija sako, kad turėčiau nustatytu laiku, pvz., ryte, įkelti nuotrauką į Instagramą. Skirti pusvalandį komentarams pas kitus žmones ir bendravimui su savo sekėjais. Vėliau nebesiblaškyti, dirbti kitus darbus ir tik vakare atsakyti į likusius komentarus. Čia rimtai tai veikia?
Kaip man sekasi? Nesiseka! Aš neprisiverčiu išjungti telefono garsų ir vos išgirdusi, kad kažkas vyksta, turiu pažiūrėti, kas. O jei komentaro sulaukiau? Kartais tai tebūna reakcijos veidukas, tad lyg ir nieko svarbaus ar degančio, tačiau turiu pamatyti! Lygiai taip pat pas mane visada atidaryta Gmail pašto dėžutė ir aš privalau pažiūrėti, kas parašė, vos pamatau, kad dega naujo laiško skaičiukas.
Rašytojams taip pat yra specialių patarimų. Pvz., va rengiau keletą blogo tekstų. Ir tam reikėjo atlikti nemažai paieškos darbų internete. Teorija sako, kad geriausia būtų tam skirti tam tikrą laiko tarpą, kad ir dieną. Surasti viską, ko reikia, o kitu metu rašyti tekstą. Jei reikia kažką patikrinti – pasižymėti tekste ir tą padaryti vėliau, redagavimo metu. Šio patarimo laikausi, lyg ir pasiteisina, bet būna, nuklystu į lankas. Ir informacijos paieška darbiniam tekstui, kažkodėl baigiasi tikrinimu, kur dr. Martens pigiausi šiandien.
2. Nustokite darinėti šaldytuvą ir suktis virtuvėje! Darbas namuose tai ne ėdimo fiesta!
Dirbantiems namuose maistas visada prieinamas kiek lengviau, nei tiems, kuriems bent jau iki šokoladuko aparato užpakalį reikia nešti. Tačiau laikykitės toliau nuo virtuvės! Tikrai nebūtina nuolat ką nors turėti burnoje! Tai dabar jau nespjaukit, pabaikit kąsnį, tik kitą kartą prisiminkit. Beje, tas galioja ir gėrimams.
Esate kavos narkomanai? Jums reikia kavos? Ar tikrai būtina visada laikyti puodelį rankose?
Įvairūs patarėjai sako, kad vietoje to, kad nuolat kramsnojame ar gurkšnojame, geriau pataupytume užkandžius ir kavą suplanuotoms pertraukėlėms. Malonumo daugiau, nes dirbdami kartais net skonio nepajaučiame, ir poilsis efektyvesnis. Be to, suplanuotos pertraukos padeda produktyviau dirbti.
Kaip sekasi man? Su maistu viskas gerai. Aš propaguoju protarpinį badavimą, tai ryte apie valgį negalvoju. Gaminti nemėgstu, gatavo maisto namuose beveik nėra, tai ir problemų nekyla. Nėra ką valgyti gi :).
Va su kava blogiau. Reikia nereikia, sukus apsukus ir aš vėl prie kavos aparato. Kadangi išgeriu nesvietiškai daug, tai jau prisipirkau nealkoholinių kapsulių be kofeino ir bent kartais save apgaunu puodeliu kitu. Gurkšnoju dirbdama. Šio blogo įpročio neatsikratau, nors daryti kavos pertraukėles ir per jas pamankštinti sprandą man tikrai būtų naudinga. (ir šiuo metu beveik sugaunu save einančią link aparato).
3. Nustokite chaotiškai komunikuoti!
Gerai, atmeskime iš ties labai svarbius skambučius ar tiesiogiai su užduotimi susijusius susirašinėjimus. Visa kita juk gali palaukti. Tegul skamba tas telefonas. Ar kažkas sugrius jei laišką atrašysite po valandos, ar draugei atsakysite vėliau?
Mano patirtis ir vėl ne kokia. Būna dirbu, rašau. Pingt žinutė. Draugė: žėk, ką ta durnė vėl savo IG krečia! Lekiu žiūrėt durnės. Atrašau draugei. Pakikenam. Dirbu toliau. Matau laiškas atėjo. Atsiverčiu. Ai, spamas nuo kinų. Ištrinu. Dirbu, rašau toliau. Žiūriu vėl laiškas. Atidarau. Leidykla klausia ar noriu jų naujienas paskaityti. Atsiverčiu naujienas. Skaitau aprašymus. Nuklystu į goodreads. Atrašau leidyklai. Dirbu, rašau toliau. Pingt žinutė. Vyras: šiandien labai skaniai pietavom, reiktų kartu nueiti mums kada! Atsakau. Dirbu toliau. Pingt SMS: ar lankysit šį mėnesį pilates? Atsakau. Dirbu. Pingt žinutė IG: gal mainai šitą knygą? Sorry, bet ne. Dirbu. O, naujas laiškas! Ai, čia vėl spamas. Dirbu. Naujas laiškas! O, išsiuntė užsakymą. Gerai.
Pažįstama? Sako, kad daug efektyviau būtų darbo užduočiai skirti tam tikrą laiko tarpą ir tuo metu nesiblaškyti. Išjungti pranešimų garsą. Niekas gi nedega. Nedega tai nedega, bet IŠ KUR ŽINOT NEPATIKRINUS?!
4. Išjunkit internetą!
Taip, antraštė gal kiek per skambi :). Kaip dirbti be interneto? Koks čia darbas, namuose ar ofise, bet be interneto? Aš pvz., nuolat naudojuosi paieška, google translate ir šiaip rašau tekstus debesyje (google docs). O juk komunikuoti su klientais irgi reikia. Tai kaip be to interneto?
Visgi šio patarimo esmė yra nustoti naudoti viską, ko nereikia. Kiek kartu buvote tik minutei apsilankę svetainėje -– tik pažiūriu, kiek tie batai (taip taip, martensai, kas dar) kainuoja ir viskas – ir įstrigę pusvalandžiui? O gal užėjote į Instagramą, va pvz., Neringos profilį.
O ten vien kosmetikos rekomendacijos. Negi nereikia naujo serumo? Aišku, kad reikia. Bent pažiūrėt kiek kainuoja ir paskaityti vieną kitą atsiliepimą. Aha, tada žvilgt į laikrodį, žvilgt į darbo rezultatus. Fak.
Kai kurie žmonės turi daugiau savikontrolės. Tikrai ne aš. Man reikia tai tą, tai aną pažiūrėti. Nemoku atsiriboti nuo interneto ir šio paprastučio patarimo man sunku laikytis, kaip ir to, kuris sako, kad nebūtina visiems atsakinėti iš karto. Nes, o jei vėliau pamiršiu, kad norėjau pažiūrėt, kiek batai (taip taip, martensai, kas gi dar) kainuoja toje svetainėje, kur Meschino reklamuoja?
5. Darbo laikas yra darbui!
Kai einate į laiko apibrėžtą darbą, puikiai žinote, kad neišbėgsite viduryje dienos į draugų rengiamą vakarėlį, nevažiuosite grybauti, neisite prigulti. Norisi, aišku. Galima, turbūt, priklausomai nuo darbo pobūdžio. Normalūs vadovai net supranta. Tačiau nerekomenduojama. Darbas yra darbas. Labai jau lengva įsijausti į tą “savo laiką valdau kaip noriu”. Tada visą mėnesį tūsas ir darbo rezultatai verkia, ką ten verkia – rauda kamputyje.
Darbas namuose suteikia daugiau galimybių spontaniškiems sprendimams. Ir jei dar nemokate tinkamai organizuoti savo dienos, reikia išmokti pasakyti jiems „ne“.
Kaip sekasi man? Visai gerai! Man sudėtingiau laisvalaikiu nedirbti, nei darbo metu duotis po pasaulį 🙂 Aš prie užduočių sėdu 8.30-9:00. Tada kažkur apie dvyliktą einu į paštą (jei turiu siuntų). 13:00-13:30 dažniausiai vėl sėdu prie darbų. Kartais pietų pertrauką pasiilginu. Specialiai ir sąmonigai! Nušiaušiu į vietines humanas, kartais tai net darbas, nes timpas sumedžioju, bet tai daug laiko nepavagia.
Kai per daug užsisėdžiu – pietų pertrauką pailginu. Kartą per mėnesį keliauju į biblioteką. Bet šiaip, nepaisant blaškančių dalykų iš ankstesnių šio įrašo punktų (aš čia apie durnes ir batus), dirbu disciplinuotai. Tuo, kad bet kada, bet kur galiu išeiti, aš nepiktnaudžiauju.
6. Serialai darbo metu – tabu!
Tik vieną epizodą ir tada jau dirbsiu! Aha aha, o viskas baigiasi serialo diena ir nepadarytais darbais. Pažįstama? Man ne! Aš nežiūriu serialų, filmų ir šiaip teliko. Tiesiog neturiu kantrybės ilgai spoksot į ekraną. Kartais, kai valgau, fone pasileidžiu kažką iš Youtube. Bet retai kada išžiūriu kažką ilgiau nei 10 min., tad vieno vlogo savaitei užtenka.
Tačiau patarimą galiu pritaikyti sau. Serialus pakeitusi knygomis. Prisipažinsiu, kartais tikrai norisi viską mesti ir eiti paskaityti skyrių kitą. Ypač jei tuo metu trasoje detektyvas :D. Visgi, per daug metų išmokau susitvardyti ir dabar knygas skaitau tik po darbų, dažniausiai prieš miegą. Ir, žinoma, savaitgaliais. Būna padarau išimtis per pertraukėlę. Ant mano darbo stalo guli Thomas Mann „Užburtas ratas“. Knyga įdomi, bet neįtraukianti. Ta prasme, galiu sustoti bet kada ir negalvoti apie ją. Tad va ir paskaitinėju po puslapį. Bet tik tiek.
7. Išvykos darbo reikalais neturi virsti visos dienos pramoga!
Tiek tie, kurie dirba biuruose, tiek tie, kurie darba namuose, kartais turi išeinamųjų reikalų. Pvz., man reikia nunešti el. parduotuvių užsakymus į paštą ar paštomatus. Kitiems gi atsiimti spausdintuvo kasetę, užeiti į kanceliarinių prekių parduotuvę naujo segtuvo ir pan.
O į ką tai gali išvirsti? Pvz., batų pirkimą :). Einu į paštą, bet šalia bandelių parduotuvė, tai gal užsuksiu kavos. Kad jau geriu kavą, tai paklausiu ar draugė nenori prisijungti, gi netoliese gyvena. O grįžtant užeisiu į veterinarijos kliniką nupirkt katėms maisto. Pala, ko ten man dar reikėjo iš parduotuvės? Einu, gal atsiminsiu. O tada žiūrit, kad išėjot penkioms minutėms išsiųsti siuntos, o visos darbo dienos ir nebėra!
Patarimuose rekomenduojama griežtai laikytis plano arba, jei reikalai nėra degantys, juos kaupti ir atlikti visus vienu metu. Kaip sekasi man? Jau anksčiau minėjau, kad kartais pasiilginu pietų pertraukas. Kartais užsuku pasišlaistyti po parduotuves. Tačiau aš žinau, kad darbai manęs laukia, aš nemėgstu jų atidėlioti ir gaišdama laiką niekams nejaučiu malonumo. Tad dažniausiai pavyksta atlikti užduoti ir iš karto namo.
8. Nustokit galvoti, kad galite dirbti 7/24!
Nes stogas pavažiuos!
Negalite. Na ok, galite, bet neturėtumėte. Jei manote, kad kiekviena dienos valanda yra skirta darbui ir bandysite dirbti visą laiką, labai greitai perdegsite. O kai perdegsite reiks labai daug laiko sugrįžti į rutiną.
Verčiau suplanuokite darbo laiką ir „išeikite iš savo biuro“ jam pasibaigus. Beje, laisvai samdomi darbuotojai dažnai susiduria su tuo, kad ir klientai tikisi, kad jie dirbs visą parą. Jei iš ofiso išeinate namo ir jūsų nebetrukdo, tai tikėtis atsakymo iš freelancerio, regis, normalu ir 23 valandą.
Kokia mano patirtis? Aš esu darboholikė ir man labai sunku sustoti, pvz., 18 valandą. Sustojusi aš jaučiu kaltę dėl to, kad nedirbu. Atrodo gulėti ir nieko neveikti – laiko švaistymas, galėčiau kažką gi dar parašyti, nufotografuoti, paredaguoti. Nedirbsi – neturėsi. Ir t.t. Zyzia tas balsas galvoje.
Labai dažnai įvairius darbus darau ir savaitgaliais ar per atostogas. Visada primenu sau, kad niekas už manęs nepadarys ir jei padirbėsiu sekmadienį, tai mažiau bus likę pirmadienį. Blogai. Pvz., liepą jaučiau stiprius perdegimo požymius. Dar blogai tai, kad mano hobiai labai panašūs į darbą. Tai yra, rašau šį ar knygų blogą. Iš esmės darau tą patį, tik tekstai kito pobūdžio. Nejaučiu ribos tarp darbo ir viso kito laiko. Ir nežinau ar kada pavyks. Tad darbas namuose man tampa tokiu amžinu darbu.
–––––––––
Darbas namuose ne taip ir skiriasi nuo darbo biure. Tik už nugaros nestovi bosas ir jūs patys atsakingi už savo produktyvumą. Norite darote viską nuosekliai, norite – miegat ir prie užduočių šokat paskutinę naktį. Tačiau, jei metų metus ketinate dirbti iš namų, reikia šiokios tokios disciplinos. Aš pati visas užduotis įveikiu laiku. Tačiau, kaip matote, tikrai yra kur tobulėti, kad tapčiau ir produktyvesne, ir geriau išnaudočiau darbo laiką, ir efektyviau pailsėčiau. Dalis patarimų tikrai universalūs ir tinka visiems, nesvarbu, kur jų darbo diena.
Papasakokit, kaip jums sekasi susidoroti su noru paskaityti naujienas, patikrinti dominačių daiktų akcijas ar šiaip užsiimti pašalinėmis veiklomis?
Apie visus įrašus iš karto sužinosite Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.
Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.
#reklama (dėl patogumo šia gaire žymimi visi blogo įrašai).
dovilė (:
aš namuose daug dirbau irgi, kadangi mano profesija tai leidžia – naudojuos. neperseniausiai likau namie dirbt ir mokytis dėl karantino, na, o dabar tai grįšiu į ofisą. visgi šiek tiek pasiilgstu ir to kėlimosi, ir vykimo į ofisą, ir kolegų su visais keisčiausiais įpročiais 😀 o produktyviai namuose dirbti sekasi gerai, aš ne 11 , o 3 metus namuose darbuojuos tai kažkaip spėju viską ir, nors iškrypstu iš doros kelio (ir pokaičiuko numiegu vietoje darbų:D), sugrįžtu greit, nes patinka darbas ir tai kuo užsiimu (:
Virgilija
Koks nerealiai geras įrašas. Susiskaitė kaip įdomaus romano skyrius.
Sonata
Aš dirbu ir ten ir ten, vienintelis dalykas ką iškart pakeičiau persikrausčius į namą… Ofisas trečiam namo aukšte toli nuo visko net kavos aparato ir kai dirbu visi žino net durų neatidarysiu nebent pati laukiu kurjerio dėl darbinių reikalų… Gal kadangi man reikia pasidaryti naminius ofiso darbus naminio ofiso valandomis o jos yra savaitės dienomis tik konkrečiomis valandomis ir nuklydus tenka aukoti šeimos ir savo laisvalaikį kažkaip lengvai sekasi nenuklysti. Nors vyras sako čia mano charakteris kaltas 😀 pirma darbas paskui malonumai, bet aš dievinu malonumus tad dirbu taip, kad jiems VISADA būtų laiko 🙂
juraiste
Vow, kaip patiko šis įrašas! Keli metai skaitau šį tinklaraštį, gal jau tik ir iš įpročio, tad taaaip įnešė gero šviežio jausmo tarp įprastos tematikos tekstų. Patinka man po asmeniškumus palandžioti, ką jau čia slėpsi, tad akys įdėmiau nei įprasta lakstė. Perskaičius, kokia tekstų kūrimo praktika, Salomėja, aš tokią pagarbą tau pajutau, sunku net aprašyti. Juk skiri mums savo brangų laiką per skaniai, raiškiai sudėliotus tekstus nemokamai
O dėl darbo namuose – man tai neįmanoma ir tik didelė svajonė, rimtai… Pavydžiu.
R.
Dirbu iš namų jau, berods, dvejus metus. Man visai patinka. Nebeliko susierzinimo, kad reikia keltis tarkim 6, jog suspėtum pavalgyt, susiruošt ir t.t. Netgi pamėgavau valgyt pusryčius, ko anksčiau vengdavau. Kadangi esu stipri introvertė, tai nepasigendu bendravimo ar kolegų apsupties, mėgstu ramybę, taip man lengviau susikaupti, bet, aišku, savi minusai, kai išėjus į žmones šiek tiek panika ima, kai kažkur face to face reik bendraut irgi panika, nes tiesiog, kai nematai žmonių diena iš dienos, tai atpranti nuo jų. Na ir aišku “smagiausia” dalis tai uždirbami pinigai, kai nežinai, kiek šį mėnesį uždirbsi, o mokesčiai po truputį vis kartu su MMA kyla, tai vėlgi šiokia tokia baimė. O visi patarimai beveik yra tiesa. Aš irgi dažnokai mėgstu pradėjus darbą blaškytis kažkur internetuose, nes reik pasižiūrėt kosmetikos akcijas ar šiaip kažką tiesiog pasižiūrėt, kad ir naujienų portalą, bet stengiuosi save kontroliuot. Dažniausiai esamam darbui nusibrėžiu terminą, jei matau, kad darbo bus savaitei ar ilgiau, tuomet susiskaldau dalim, pasižymiu dienos limitą, kiek turiu padaryti ir kažkaip sėkmingai laviruoju.
Salomėja
Dovile, tavo darbas tikrai labai lankstus ir įsivaizduoju, kad norint yra daug freelancinimo galimybių 🙂
Virgilija, ačiū.
Sonata, aš ir norėčiau trijų aukštų namo ir kavos aparatą pastatyčiau toli toli, kad galėčiau laiptais pabėgiot :)))
juraiste, ačiū 🙂 Iš tiesų kartais būna dilema ar, pvz., parašyti blogo įrašą, kuris nebūtinai net sulauks kažkokio dėmesio, ar parašyti tekstą, už kurį gausiu atlygį ir galėsiu už internetą sumokėti 😀 Tačiau kartais tiesiog norisi rašyti “bet kaip” (laisviau, nesibaiminant žargono ir t.t.), sau, kitomis nei įprasta temomis 🙂
R., aš irgi introvertė ir turiu tas pačias sociofobijos bėdas :). Ir atlygio tema taip pat artima. Man pvz., visada baisu, kad gausiu kokį laišką „nusprendėm projekto netęsti, tad atsisveikinam, buvo smagu“, arba „šiuos darbus perims etatinis darbuotojas“ ar pan :). Tačiau visada primenu sau, kad kiekviena nauja patirtis dedasi į tą patirčių lagaminą, su kuriuo atsiveria daugiau durų :). Aš irgi sau skiriu dienos užduočių minimumą, tik tiek, kad nesiblaškant, kaip aprašiau, tas minimumas galėtų būti didesnis 🙂
Dovilė
dar viena introvertė jūsų kompanijoje 🙂 dirbu įmonėj, kuri karantino metu perkėlė darbus į namus. Na ir jau kokią savaitę vėl yra ,,įstatymas”, kad tik mažas procentas darbuotojų būtų ofise, bet šįkart neskubu kraustytis į namus.
Kai pavasarį teko persikelti į namus, mačiau nemažai pliusų: mažiau šurmulio, žmonių, nereik kasdien galvos plauti (praretinau iki 2-3 kartų per savaitę, kadangi išeidavau iš namų gal tik kartą per sav., pradžioje bandžiau dar rečiau plauti, bet pamačius to rezultatus persigalvojau), rytas paprastas (atsikeldavau, 10-15min sulakstymui, kur reik, o tada jau galima ir dirbti), lankstesnis darbo laikas. Vienintelis minusas atrodė – normalios darbo vietos nebuvimas, bet na, galvojau, iškentėsiu. O rezultatas buvo toks, kad be to greito rytinio pasiruošimo nelabai kokių pliusų ir bematau. Darbo laikas pasidarė dar ilgesnis nei įprastai (ofise poilsio bei pietų laiką mėgstu panaudoti darbui, bet išeinu vis vien tą ,,sutartą” 17h valandą dažniausiai, o namie tai ir kokios septynios vakaro ateidavo). Dėl nepatogių darbo sąlygų krito darbingumas, nugaros skausmai atsirado (aišku, pati kalta, kad prioritetu pasirinkau nenorą apgriozdinti ir taip pilnų namų dar pora baldų. Tiesa, nugaros skausmai labiausiai pasijautė jau grįžus iš namų į ofisą). Labai nemėgstu parduotuvių, ypač maisto, gaminti – irgi, tai namie sėdint į pabaigą jau iš proto ėjau, nes bloga būdavo net galvoti apie visa tai, o darbe valgykla yra, ne visada skanu ten, bet bent nereik mąstyti, ką čia tokio pavalgius per pietus. Atrodė, išvengsiu žmonių, bet kadangi darbas yra komandoje, tai sulaukdavau daug skype skambučių dėl visokiausių pasikonsultavimų ir pan, kurie užtrukdavo gan ilgai ir psichologiškai išvargindavo labiau nei darbinės užduotys, o ką jau kalbėti apie žmones, kurie šalia darbinio klausimo lyg niekur nieko pradėdavo asmeninėm temom šnekėti. Tai atrodė, kad tekdavo kalbėti daug daugiau nei būnant ofise su visais 🙂 tik baigiantis karantinui supratau, koks naudingas pusvalandis, skirtas ėjimui iš darbo namo, nes per jį šioks toks atsitraukimas įvyksta, vėlgi pakeičiama kažkiek aplinka. O čia visą dieną ta pati sofa, tik nuo darbinio laptopo prie savojo pereidavau (na, arba knygą kokią atsiversdavau). Kadangi karantinas buvo, į parduotuvę eidavau kartą per sav, o daugiau nelabai lįsdavau, nes viena nemoku vaikščioti be tikslo (tikslas gali būti – parduotuvė, biblioteka, susitikimas), tai net nuomos skelbimus pradėjau žiūrėti, nes viskas baisiai nervinti namie pradėjo (prireikė laiko suprasti, kad būtent darbas iš namų tam paūmėjusiam norui keisti namus darė įtaką. Tiesa, pavyko išvengti nelogiškų sprendimų 🙂 ). Ir dar kaip komentaruose rašė, iš tikrųjų kiekvienas išėjimas iš namų tapo labai sudėtingas. Jei galėdavau, atidėdavau ėjimą į parduotuvę dar dienai (ištuštindavau absoliučiai viską prieš eidama apsipirkti), net šiukšles išnešti sunku buvo. Ir čia reiktų esamojo laiko, nes pasekmės ir dabar jaučiamos. Tai ofiso pagrindiniai pliusai – patogi darbo vieta, kažkoks vietos pakeitimas (t.y. 24h per parą nebuvimas toje pačioje patalpoje), ,,skylė” tarp darbo ir laisvo vakaro (grįžimo namo laikas), patiekiami pietūs. Žmonių gali ir nebūti, dabar, kai jų minimaliai, tai man labai patinka, bet net ir normaliuoju ofiso periodu sugebėdavau atsiriboti nuo perteklinio (man) bendravimo, o visgi bent kažkiek socializacijos nedarbinėmis temomis ar tiesiog žmonių buvimą jausti netoliese norisi, kai namie viena gyvenu 🙂
Ai, tik neturiu problemos dėl pašalinių veiklų. Niekad nebuvo įpročio darbo metu kompiuteryje įsijungti kažko, kas nesusiję su darbu, tai vienintelis blogis – telefonas, kuris iš įpročio karts nuo karto atrakinamas ir nepastebimai IG, FB atidaromi porai minučių. Na, ir pas mane darbas toks, kad didžioji jo dalis privalo būti padaryta tą pačią dieną, tai neišeina atidėlioti ir pasilikti kitoms dienoms.
Salomėja
Dovile, ačiū, kad nepagailėjai laiko komentarui! Iš tiesų, darbo pobūdis irgi daug nulemia. Mano atveju nėra daug bendravimo, viskas sutvarkoma keliais laiškais. O kadangi beveik kas dieną per pietus einu į paštą, tai valgyt dažniausiai nusiperku kažką, ko gaminti nereikia.
Bet šiaip problemų su darbu namuose yra yra 🙂 Labiausiai tas socialumo trūkumas bei aplinkos nepakeitimas. Aš kartais pagalvoju, kad galėčiau eit rašyti į kokį kofeiną, na bent kartą per savaitę. Bet taip ir neprisiruošiu 🙂
Dovilė
aš mėgstu ilgus komentarus rašyt, tad dažniausiai tenka dar ir patrumpint, kad neišgąsdinčiau žmonių (darbe lygiai taip pat – parašau ilgus laiškus ir po to tenka taisyt, nes žinau, kad nieks ten neskaito tokių) 😀
Karantino metu galvodavau, kad po darbo galėčiau išeiti prasivaikščioti, pravėdinti galvą, visgi visai patogių takų šalia yra ir niekur skubėt nereikia, kai nei vyro, nei vaikų nėr, bet rezultate gavosi taip, kad išeidavau arba prie paštomato, arba į parduotuvę. Aišku, karantinas ir šiaip buvo tas laikas, kai lįsti į lauką labai nesinorėjo/nebuvo rekomenduojama, bet tikiu, kad net jei būtų buvusios įprastos sąlygos, kažin, ar dažniau išlindusi būčiau iš namų. Na, gal padirbėjus ilgesnį laikotarpį iš namų kažkas pagaliau nušvistų galvoje aktyvumo atžvilgiu 🙂
Salomėja
Dovile, pagrindinė bėda yra ne kokiame tingėjime ar neprisiruošime, o tame, kad kai eini į/iš darbo, tu neturi kur dingt, namo tai reikia (aišku, daugelis važinėja). O kai dirbi namuose, tai išėjimas atrodo, kaip laiko gaišimas, laiko nuo darbo vogimas ir pan. Vaikštai sau, o galvoje mintis, kad per tą laiką dar tą parašytum, tą padarytum. Kažkodėl smegenys nesako, kad pailsėsi ir geriau dirbsi, nors joms pačioms to poilsio ir reikia 😉 Štai aš vakar pradėjau darbą 8.3, per pietus nubėgau į paštą (40 min su parduotuve pietų), o užstrigau prie vieno darbelio ir viską baigiau tik 21h. Liko tik pusvalandį paskaityt ir miegot :). O „normaliam“ darbe, na vistiek bent kokią 18-19 būčiau išėjus namo.
Živilė
Tas “katinas privėmė” motyvas ir mūsų namuose 😀 balsu juokiuosi 😀