Gyvenimo būdo blogas: rugpjūtis 2026

Uh, na ir rugpjūtis! Net sunku suvokti kiek kartais telpa į mėnesį.

Mėnesio pradžioje leidau sau gerokai pastresuoti ir papanikuoti dėl darbo. Kas skaito, tas žino, kad turiu elektroninę atvirlaiškių ir kitų gražių dalykėlių parduotuvę. Pagrindiniai mano klientai yra užsieniečiai, daugiausiai iš Europos Sąjungos.

Ir nuo rugpjūčio 12 dienos įsigaliojo ES Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamentas. Idėja graži. Visi kas parduoda EU yra atsakingi už savo į rinką paleidžiamas pakuotes ir jų perdirbimą. Jau seniai esu registruota Vokietijos sistemoje ir kas metus mokėjau mokestį už savo išsiunčiamas dėžutes ar vokus. Tačiau nuo rugpjūčio 12 dienos atsirado prievolė registruotis kiekvienos šalies sistemoje (ir jų kainos nėra draugiškos, kaip vokiečių, nes pastarieji ima už realų kiekį, pvz., 2kg kartono, o kiti turi milžiniškus minimumus, pvz 150kg ar pan). Taigi 27 šalys. Ir čia dar nebūtų blogai. Bet atsirado prievolė kiekvienoje šalyje turėti sertifikuotą atstovą. O jų kainos 200-500 už metus. Vienai šaliai. Čia tik už atstovavimą. Tai pvz., aš neįsivaizduoju, kuo ekologine prasme pasauliui geriau, jei aš vokiečiams ne tik mokėsiu kaip mokėjusi už šiukšlių, kurias atsiunčiu, perdirbimą, bet ir plius tos sumos apie 300 atstovui, kuris nedarys nieko tik atstovaus, ataskaitas vistiek pati turėsiu suduoti, tik jau ne tiesiogiai į registrą, bet per tarpininką.

Atrodytų viskas taip: jei parduosiu 10 atvirukų į Daniją, tai nusipirksiu tą atstovą Danijoje. 10 atvirukų, koks 10 EUR vertės siuntinukas burbuliniame voke. Už teisę jį atsiųsti pas danus supločiau apie 500 EUR. Blogiausia, kad aš negaliu “susitvarkyti” tik gavusi užsakymą. Prievolė turėti atstovą atsiranda tada, kai mano el. parduotuvėje šalių, į kurias siunčiu prekes, sąraše atsiranda Danija. O pirks ar ne, jau niekieno reikalas. Ir teisė prekiauti 26 šalyse gali kainuoti apie 15k per metus, net jei nė vienos “šiukšlelės” tu nenusiųsi. Baudos, beje, šimtais tūkstančių.

Kas iš to gavosi? Visi mažieji prekeiviai uždarė siuntimą į ES. Manot jūsų neliečia, kad žaisliukų nėrėja iš Ispanijos nebesiunčia į Latviją, o žvakių gamintoja iš Estijos į Portugaliją? Palies, kai pamatysite, kad niekas apart didelių kompanijų, užraukė ir mūsų šalį, nes dėl mažos rinkos niekas nesivargins eiti tų biurokratinių kelių.

Šimtai mažų verslų davė kelią didiesiems. Per naktį dingo konkurencija. Rašomos peticijos. Patys europarlamentarai ėmė kelti klausimą ar tokia biurokratinė našta yra normalu, ypač kai nėra vieningos sistemos. Šiandien pats kiekvienoje šalyje turi rasti kur registruotis bei nepapulti į skemerių rankas. Taigi, laukiame sprendimo, bet tuo tarpu jau išleidau kelis šimtus eurų tvarkydamasi populiariausias savo kryptis. Tačiau jei niekas nepasikeis, teks ir man užsidaryti. Štai taip ir atsiranda euroskeptikai.

Na, bet dabar apie linksmesnius dalykus.

Kaip jau rašiau liepos suvestinėje, lygiai prieš mėnesį nusipirkome namuką kaime. Ir kadangi rugpjūtį planavome kelionę į mantrailing stovyklą Vengrijoje, viskas, kas susiję su renovacija ar apipirkimu pasidalino iki kelionės ir po kelionės. Lyg norisi užsisakyti dalykus, bet negali, nes atveš būtent tada, kai būsi išvažiavęs.

Nepaisant to, labai minimaliai įsirengėme darbo kambariuką. Tai yra šviesiai nusidažėme sienas. Daug energijos į tai nedėjome, nes kambarį reikės šiltinti, bet vien tai, kad tapo gerokai šviesiau jau atpirko įdėtas laiko ir dažų sąnaudas 🙂

Be to dar pasistatėm vieną kitą baldą, nusipirkom šaldytuvą, skalbimo mašiną ir namelis pamažu tampa namais.

Kadangi norėjom kuo daugiau pabūti kaime, į kelionę Vengrijoje nusprendėm leistis per trumpiausią įmanomą laiką. Vietoje reikėjo būti trečiadienio rytą, tad išvažiavome pirmadienį. Visą dieną važiavome ir važiavome ir likos kelioms valandoms iki nakties rezervavome vietą Lenkijos ir Čekijos pasienyje, čekų pusėje. Booking.com įvertinimas šešetu jau sufleravo, kad be nuotykių čia neišsisuksime. Ale vis geriau nei nakvoti aikštelėje prie magistralės. Nuomotojas, beje, žinute patvirtino, kad gavo mūsų estimuojamo atvykimo laiko info, bei žinią, kad būsime su šunimi, tačiau atvykus į vietą ir šiaip taip radus į ką kreiptis, paaiškėjo, kad mergina, dirbusi bare, nė nenumano nei, kad bus svečių, nei kaip su jais tvarkytis. Trys žmonės, trys kalbos, kokia valanda gaišaties ir pagaliau turim lipnų kambarį nakvynei. Duočiau septynis. Lova yra, dušas veikia, tulikas ne lauke, bet aptarnavimas, joa, netempia net keturių.

Kitą dieną nusprendėme čiut ir paturistauti. Žemėlapyje radome vietą, kuri pasirodė įdomi – lyg kažkokie telkiniai, lyg ežerai. Tai buvo veikiantys karjerai. Visai mūsų skonio pramoga. Paspoksojom iš kitos pusės, pažaidėm su šunimi, pailsėjom, o Vienoje sustojome ir apsukom ratą aplink pilį. Kojų pamankštinimas.

Na ir vakare pasiekėme nakvynės vietą Vengrijoje. Išvakarėse apsistojome miestelyje už kelių km nuo stovyklos. Nuotykių? Tik atvažiavę iki durų išsivertėme žinutę, kad raktus reikia pasiimti miestelio centre. Uf. Galiausiai suvažinėje pirmyn atgal ir įsikurę čilinam sau. Pirmas aukštas, karšta, atsidarom langą plačiausiai, tik uodų tinkliukas skiria nuo lauko. Gediminas nueina į dušą, mes su Bite drybsom ant lovos. Bitė kaip visada, aš vienais apatiniais. Ir tik šnai – moterytė už lango pradeda laistyti ant palangės kabančias gėles. Vos spėjau pagaut mūsų žvėrį, o ta teta dar ten kažką kalba. Išlekia (neapsirengęs) Gedas, kas vyksta, klausia? Ta teta toliau kažką šneka ir iš konteksto lyg galima suprasti, kad mes kažkokie labai jau pikti ir ji tas savo pelargonijas nusikels nuo lango 😀

Daugiau nuotykių nebuvo, gal išskyrus tai, kad ryte raktus reikėjo vežti vėl į miesto centrą, o ten oplia, stulpelis ir kelio darbai. Visas miestelis vienpusio eismo, tad 5 min atstumas pailgėja tris kartus.

Atvykstam į mantrailing stovyklą. Pasisveikinimai su senais pažįstamais, registracija. Įdomus faktas, kad į šią stovyklą atvažiavom trečią kartą. Pirmą kartą buvom dviese su Gedu (įtaką tam, kad atvažiavome padarė prieš tai buvę K9 Paieška nariai ir tai buvo pirmas iš viso mūsų tarptautinis mantrailing renginys). Pernai buvom mes ir dar 3 žmonės iš LT, neskaitant instruktorių. Šiemet gi jau gal 11 lietuviškų šunų susirinko ir negali sakyti, kad prie to neprisidėjom. Gal dėl to kažkiek nesmagu, kad renginio organizacija šiemet šlubavo. Juk prireklamuoji, tai ir atsakomybės kažkiek jauti.

Pakalbėkim apie kai kuriuos tuos kitus šunis. Kas skaito mano blogą, tas žino, kad prieš metus mes atsiskyrėm nuo K9 Paieška organizacijos. Bendravimas ir atmosfera stovykloje, negražios žinutės grįžus, be visų kitų bėdų dar paspartino pokyčius. Ana pusė buvo labai nepatenkita, kad nenutylėjom problemų egzistavimo. Žinau, kad tą kartą mano paskutinė žinutė buvo “pakalbėsime po metų”. Prabėgo metai. Greitai kažkaip. Visi to meto dalyviai atsiskyrę nuo jau minėtos organizacijos, kalba vos ne identiškais žodžiais kaip mes tada, maždaug “buvo priimti teisingi sprendimai”. Na tu matai…

Apie tuos sprendimus. Vengrijos seminare 2026 mes jau trečią kartą dirbome su tuo pačiu instruktoriumi. Pirmą kartą į jo grupę patekome 2025 birželį Latvijoje, kai Bitė buvo blogiausioje savo būsenoje. Mantrailingas jai kėlė stresą, situacijos virsdavo į agresiją, prieita iki to, kad ji parodė dantis ir instruktoriui.

Mes tuo metu jau buvome bepradedą prabusti ir pradėjom pastebėti tą ritimąsi žemyn.

Kitą kartą su šiuo instruktoriumi susitikome šį balandį Estijoje, kuomet nuo rugsėjo treniravomės visiškai savarankiškai. Bitė jau rodė geresnius rezultatus, na o dar po penkių mėnesių, rugpjūtį Vengrijoje, jau po pirmos dienos instruktorius pastebėjo teigiamus pokyčius. Vienas pagyrimas – sėkmė ir atsitiktinumas. Keli? Osom, nes kas kartu dirbo, tas žino, gauti pagyrimą iš Bernhard’o nėra lengva. Negalima sakyti, kad visi tie metai buvo lengvi, o mes radome kažkokį neįtikėtiną receptą, kuris daro stebuklus. Jei taip būtų gi visi pasaulio šunys neturėtų problemų. Oi ne, yra tik keli svarbūs dalykai, kurių visą laiką laikėmės be išimčių: sistemos buvimas, šuns neperkrovimas ir keep it simple taisyklė. Dėl pastarųjų poros net tenka pakovoti su savo klubo nariais, kurie nori daugiau, sunkiau ir dar daugiau.

Seminaras buvo intensyvus, kartais tekdavo gerokai pasistengti, kad pažadintume savo belgą.

Pasikeitė stovyklos vieta. Nakvynė buvo jaukesnė, nes nereikėjo dalintis namo su kitais dalyviais. Privatus dvivietis namelis vien mums trims. Reklamuota, kad su kondicionieriumi. Oh, jis buvo! Tačiau net registruojantis niekas nesakė, kad norint juo pasinaudoti reikia pirkti pultą. Cha! Na, už vandenį, ar rozetę kempingo virtuvėje yra tekę mokėti, už kondicionierių dar ne.

Maistas… Maistas buvo epic. Saldi kečiupo sriuba su makaronų raidelėmis. Ištirpusių ledų skonio sriuba. Kalafiorų nugetsai, arba antras patiekalas – batonas užpiltas kondensuoto pieno gaminiu ir aguonomis. Neišvirusių ryžių plovas. Nė karto nedavė bent nusususios daržovytės. Mes tai įsigudrinome pavalgyti namelyje, o tada eiti pietų vien socializacijos tikslais ir pažvelgti kolektyviškai iš maisto.

Organizacija šlubavo kaip reikalas. Programos negavom, kas spėjo nufotografuoti per atidarymą, tas laimingas. Jokios informacijos apie tai, nuo kada iki kada prekiaus rėmėjai, tad taip ir nespėjom nusipirkti žaisliukų. Apie egzamino organizaciją, kur užteršinėja kvapo pavyzdžius ar trąsas daro belekaip net nekalbu, kur dar tai, kad treniruotės kartais buvo nepatikrintose vietose, taškas ant žemėlapio rodo parką, bet iš tiesų tai aptverta mokykla.

Visgi, atmetus klaikų maistą ir tas organizacines smulkmenas, noras kitais metais ten važiuoti nedingo.

Unikalus ir naktinis žaidimas, kuomet rungtyniauja 6 komandos. Jos per keturias valandas turi rasti dingusį žmogų miške. Tamsoje. Apsunkintai, nes žmogus yra tik paskutinė stotelė iš keturių, iki tol reikia eilės tvarka rasti tris marškinėlius ir ties kiekvienais pakeisti šunį. Mūsų komanda laimėjo antrą vietą, nors iš 6 šunų tik du buvo patyrę, o kiti dar tik pradedantys mantrailingo kelionę. Sėkmė nulėmė gerai sustyguotas komandinis darbas ir keep it simple stupid strategija, kurioje, remdamiesi ankstesnių metų patirtimis, patarėme eliminuoti visus perteklinius dalykus. Pvz., jokių “kitas šuo ruošiasi, kol pirmas ieško”, kad būtų greičiau. Šį kartą antras šuo iš automobilio išlipdavo tik tada, kai būdavo uždarytas pirmasis. Ruošiasi tik šeimininkas. Jokių perteklinių žmonių miške. Tik teisėjai, šuns vedlys ir vienas pagalbininkas su žemėlapiu. Ir tiesą sakant tokio rezultato nesitikėjome, buvo nuostabu matyti komandos džiaugsmą kai paskelbė antrą vietą!

Mes iš seminaro grįžom laimingi. Susiradom naujų draugų, užtvirtinom senas pažintis, pasitvirtinom, kad einame teisingu keliu, gavom naudingų idėjų treniruotėms, pamatėm gražių vietų. Perfectisimo.

Pagrindinis nuotykis važiuojant namo iliustruoja vengrų maisto, namelio inventoriaus ir kitų smulkmenų kokybę. Šaunam namo link Slovakijos, raitomės vis dar vengriškais keliukais ir štai traukinio pervaža. Traukinys pralekia. Stovim. Stovim. Ir stovim. Ir stovim. Tada matom, kad pervažos užtvarai kyla, kyla kyla ir… nepakyka. Bumpt atgal. Automobiliai apsisukinėja, aš ieškau aplinkelio. Bliamba, nėra. Arba laukais, o mes nuotykių nebeieškom, arba per toli. Vėl kyla ir nepakyla, vėl ir tadam, sėkmingai. Sakau Gedui, nepasitikėk, gerai apsidairykim ar traukinio nėra 😀

Čekijoje sustabdo policija, iššoka keturiese, dokumentus prašom, atidarykit automobilį, iš kur važiuojat, kur buvot? Vengrijoje, šunų treniravimo stovykloje, Bitė drąskosi, vienas iš ketvertuko užsižiūri į narvą. Ai, važiuokit…

Beje, pražiopsojom, kad rugsėjo 1 dieną baigiasi automobilio tech. apžiūra. Būtume susitvarkę gerokai iki kelionės. Kažkas ten barška, sako Gediminas, nepraleis. Ir ta mintis gadina planus, nes grįžę planavom šaut į kaimuką. O be auto, jei jį teks atiduoti į serivsą, ne kažką. Varau, sako, tegul surašo kas blogai ir žiūrėsim. Po valandos siunčia tech apžiūros lapą, niekur neprikibo. Čia sugroja girl math. Kadangi mašinos remontui buvo atverkti keli šimteliai, o jų neprireikė – gavosi nemokami namo dažai. O tada ir savaitgalio rezultatas.

Liko dar kelios smulkmenos baltais dažais, bet jau dabar tas namas kaip naujas. Ir šiaip kaime nėr liūdna. Ieškom malkų. Tas neturi, tas nenori, anam galvą skauda. Tad neapsikentę užsisakėme ešope. Joa, šiais laikais galima malkų nusipirkti internetu. Ešopas nei bū nei mū, pristatymas per 1-7 dienas, kada tai atspėk pats. Šiandien (pirmadienį) sėdim name, nes laukiam kurjerio su starlink. O bet gi skambina malkos :). Su 10 tonų fūra jis matai tris paletes be įspėjimo atvežė. Nei įsukt, nei išsukt. Kažkaip iškrovė bent jau ne ant kelio, puolam jas vežiot į savo tvartą nes gi ryt lis, o ten vėl šnai – užsakyto žvyro sunkvežimis didžiausias, kuris irgi įvažiuot negali.

Vakar visą dieną dažiau namą, šiandien sukroviau kelis kūbus malkų. Kaimukas pasirūpina mano kardio užsiėmimais. Dar visą rytą užgaišome ikėjoje dėliodami virutvę ir tik paskutiniame žingstyne paaiškėjo, kad pusės visko neturi.

Taigi, šiuo metu namas nudažytas. Turim krūvą tvoros, kurią reikia pastatyti. Žvyro, cemento ir betono maišyklę tvoros stulpeliams. Turim malkų. Laukiam granulinių katilų meistrų, iki tol turim išgriauti dalį vienos sienos. Turim apšiltinimo medžiagų. Ketvirtadienį turėsim didžiąją dalį virtuvės, iki tol reikia išardyti seną ir padaryti sienų remontą, cha cha. Užsakėm nuotekų išsiurbimą. Dar pakabinau užuolaidas gonkelyje, kurį kitais metais perstatysim iš pagrindų. Negali sakyti, kad per mėnesį tik kepsniukus kepėm (kiekvieną dieną!) ir gėlytes fotkinom.

Ryt važiuojam į Vilnių, nes reikia nusipirkti naują giluminio gręžinio pultą. Seną sugadinom, kai po audros bandėm užjungt per silpną generatorių. Meistrai atisakė net kalbėtis, tai tenka susitaisyt patiems.

Mūsų mėgstamiausias miestas dabar yra Utena. Turguje geriausi pomidorai ir mėsa. Picerijoje šiandien darbuotojai iššovė saugiklius, kai Gedas paprašė ant picos nedėt kečiupo ir majonezo padažo. Na ir sumąstei, sakiau. Gali prašyt nedėt mėsos, sūrio, net tešlos, bet kečiupo su majonezu? Žmonės tavęs nesupras!

Miesto nepasiilgau, o visos kasdieninės kronikos nusėda instagrame. Užsukit.