Nežinau kaip jūsų, bet mūsų liepa šiais metais šiek tiek įdomesnė. Tai ilgai netempsiu ir be didelių įžangų pradedu ciklą “Projektas kaimukas”.
Tie, kas skaito mano blogą prisimins, ne vieną ir ne du kartus užsimiau, kad norėčiau namo arba sodybos arba you name it, kažkokio pokyčio, nes gyvenimas Vilniaus centre šiek tiek užkniso. Ankštas kiemas, nėra kur pasivaikščioti su šunimi, poršai naktimis raliuoja po langais, kavinėse po tais pačiais langais rėkauja, airbnb butas virš galvos rėkauja ir reikia pabėgimo. Iš kitos pusės – patogu. Viskas lengvai pasiekiama, viskas čia pat. Nori ledų – už kelių minučių turi. Paštai, paštomatai, darbai, parduotuvės, gydytojai, grožios specialistai… Nesinori visko taip ir nubraukt, nes nervų sistemai tereikia reset.
Galiausiai prėjome išvados, kad labiausiai poreikius atitiktų sodyba. Susižiūrėjome finansines galimybės, apsibrėžėme poreikį. O jis toks labai paprastas. Biudžetinė sodyba, kur būtų bent elektra ir vanduo (kad ir šulinio, bet tinkamas vartoti). Mintyse galvojome, kad net su palapine galėtume savaitgaliais vasaroti, o ilgainiui pasistatytume kokį karkasiuką. Žinoma atstumas nuo Vilniaus taip pat reikšmingas. Kai galutinai apsisprendėme, aš pradėjau naršyti skelbimus. Realiai rytą-vakarą. Aruodas, alio, fb grupės, nt brokeriai.
Na ir į numatytą biudžetą nedaug tų skelbimų sukrisdavo. Kas bent kažkiek geriau, tas už 20 metrų nuo Baltarusijos sienos. O visa kita – nugriovimui skirtos sodybos be patogių privažiavimų arba miesteliuose. Pamažu paieškos filtruose keičiau rajonus ir didinau biudžetą, kol į akį krito vienas pasiūlymas Anykščių rajone. Sodyba, kuriai reikia atnaujinimo, bet ne nugriovimo. Sodyba, kuroje galima gyventi nuo pirmos dienos ir net turėti civilizuotus patogumus. Ne tai, kad prašmatniai, bet savo biudžetinių kelionių metu esame prausęsi ir miegoję tikrai blogesnėse vietose.
Jau kitą dieną Gedas skambino NT brokeriui, susitarėm susitikti vieną liepos pradžios sekmadienį. Sodyba biudžetą gerokai viršijo, tikras vaizdas pasirodė kiek blogesnis nei tikrovė (kaip visada), bet net neapžiūrėję visos teritorijos ir pastatų mes susižvalgėm, pateikėm savo kainos pasiūlymą ir dar nespėję grįžti į Vilnių forminom preliminarią sutartį. Čia mažas kaimas, sodybos išsibarstę, mūsiškė stovi tarp dviejų kitų panašių skypų, kurie šiuo metu negyvenami, o dėl protingo apsodinimo ir nematomi. Priešais – laukas, kurio nematome atskirtas keliuko ir tankios krūmų gyvatvorės. Už sklypo – valstybinė žemė išnuomota šienavimui. Aplink daug visokių pelkučių, klyjauja gervės. Ir civilizacija ne taip toli – girdime didesnį plentą, bet nepalyginsi su miesto centru. Atrodo lyg jūros klausytum.
Mes visada taip. Vienas iš vieno. Butas, šuo, mašina, sodyba. Mūsų su visais trūkumais.
O tada prasidėjo laukimas. Beveik tris savaites reikėjo laukti laisvo notaro laiko. Ir per tas tris savaites mes ir svajonių prisikūrėm, ir prisibauginom. Mane buvo apėmusi ir panikos ataka, kad omg, o jei kas nutiks? Aš gi nevairuoju, artimiausias miestelis už kokių 6 km, kur gali pasigaut retą tarpmiestinį autobusą. Bet susidėliojus planą, suvokus, kad nesi gi asocialus, jei reikės, atsiras kas padės – miegojom ramiai. Bet laukimas visada žudo.
Bet laukėm laukėm ir sulaukėm notarės, viskas praėjo sklandžiai ir šiandien jau rašau šį tekstą iš kiemo. Negaliu patikėti, kad turim daugiau ploto nei bet kokia ten Bitės žaidimo aikštelė parke. Beveik stadionas.
Visi, kas turi ar turėjo “kaimą”, žino, kad be romantikos čia dar būna ir realybė. Reikia pjauti žolę. Reikia grėbti lapus, rinkti obuolius, prikti malkas, kovoti su techniniais nesklandumais. Tačiau tuo pačiu tai ir malonumas. Mažiau ekranų, daugiau analoginio gyvenimo.
Planų turime įvairių. Dar nežinome kiek greitai bandysim juos įgyvendinti, jei be paskolos – per dešimt metų. Jei su – per 1-2. Prioritetiniuose darbuose – aptverti tvorą (dėl Bitės), įsirengti darbo kambariuką. Nugriauti ir atstatyi viralinę, kuriai sukurta nereali ateitis :). Namelio vidus iškaltas plastikinėmis dailylentėmis, tai reikės sugavoti kaip nulupti ir kuo pakeisti. Ūkiniuose pastatuose daug chlamo.
Tuo tarpu mažas projektas “keikvieną dieną po kažką jaukumui” jau vyksta. Pirmą dieną pasikabinome plakatų. Antrą dieną atvažiavome nakvoti – jauki patalynė ir užuolaidos. Trečią dieną nulupome plastikus nuo tvarto durų bei ant namo pakabinome keraminių plytelių paveiksliuką. Mane įkvėpė Literatų gatvė ir ant namo ketiname įsirengti mažų lauko sąlygoms atsparių meno dirbinukų galeriją.
Beje, apie pačią vietą. Fun fact, kad į telefono galerijos paiešką įrašiusi kaimo pavadinimą randu ne tik visas fotkes darytas apžiūros metu ir po to, bet ir vieną metų bei dviejų dienų senumo. Iš autoįvykio – susidūrimo su briedžiu.
Tą kartą mes važiavome į naktinę žmogaus paiešką ir patyrėme susidūrimą. Labai laimingą, nes nukentėjo tik mašina. Nežinom koks briedžio likimas, bet tą kartą jis pasišalino savo kojomis. Ir vakar važiuodami čia pirmos nakvynės iškėlėm klausimą, kur tą briedį sutikome tiksliai. Pažiūrėjau tada užfiksuotos foto geolokaciją. Ir sveiki sveikučiai, čia kur dabar nusipirkom sodybą, būtent šį kaimą nurodėm ir policijai. Prie pat. Sutapimais tiki arba ne, tačiau tas nutikimas mūsų gyvenime tikrai nulėmė daug pokyčių. Visi jie tik į gerą, tad mes tikime, kad ne veltui šitame žemėlapio taške įsigijome antrus namus, kur jau dabar galiu pasakyti – gera būti.
Šiek tiek foto.
Apžiūros dieną. NT brokeris išvažiavo, mes dar pasilikom pasivaikščioti po kiemą ir paklausti Bitės ar ok jai čia viskas.
Sutartis dar nepasirašyta, aš jau siunčiuosi daiktus kaimuko projektui.
Pagaliau apsilankyta pas notarą.
Primeskite, šitame namuke – grindinis šildymas. Plius turime gręžinį, vietinę nuotekų sistemą, ir net tokį daiktą kaip puikiai tebeveikiančią gal 15 metų indaplovę. Kaimuke, joa. Tiek indaplovė, tiek šaldytuvas, nors seni ir aptrupėję, faktiškai yra geresni nei pas mus namie :).
Tuos paveikslėlius viduje susikabinome pirmą dieną, kai atvažiavome perimti turto.
Automobilis prifarširuotas iki lubų ir dar ant ragų – važiuojam pirmo savaitgalio.
Bičiukas pavargo, sakė tik tvarkotės ir tvarkotės.
Pirmas vakaras.
Ir pirmas rytas. Atsikėlėm anksčiausiai ir varėm po pievas pabraudyt.
O tada tai, dėl ko norėjau sodybos – rytinė kava kieme.
Pirmi pietūs – dar viena svajonė – turėti, kur grilinti.
Pirmas paveiksliukas pakabintas.
Tai štai tokie pokyčiai. O visa kita? Mantrailing treniruotės vyko. Knygas skaičiau. Darbus dirbau. 🙂
