Kažkaip tiek daug aplink reikalų, kad net nežinau kada įterpti šitą įrašą. Bet va, pamažu sau judinu. Birželis, atrodo, toks guminis buvo. Mėnuo šiemet kažkaip nesivargino būti per lengvas. Atėjo su visais parduotuvės darbais, besivaikant šunį su batukais rankoje “Bite, ateik užsidėk batus”, karščiais, atvirukais, kelione ir visokiais reikaliukais apie kuriuos ir pasakoju.
Aš žinau, kad kartais jūs čia skundžiatės, kad tai neįdomu apie darbą, tai neįdomu apie šuniuką, tai padariau tarsi turinį. Jei norit, galit skaityti iš eilės: darbas – šuo – atostogos – kiti dalykai. Bet galit iš karto praleist darbą ir šokt prie šuniukų reikalų, kur pasakoju apie Bitės vargus, arba atostogų, kurias praleidome traukinių stotyje, arba smulkmenų. Kūl, ane?
Darbas
Mano parduotuvei šiemet sukanka 15 metų, tad per tiek laiko jau spėjau išmokti vieną labai paprastą dalyką: kai kurie mėnesiai e. prekyboje tiesiog būna sunkesni.
Gruodis man dažniausiai yra blogiausias. Bet birželis irgi nėra tas mėnuo, kuris pats sau fainas ir pardavimai kaip ant padėkliuko (šiaip neikada taip nebūna).
Taigi į birželį ėjau be didelių iliuzijų ir su aiškiu supratimu, kad reikės pasistengti.
Ir ką? Neišleidau jokio didelio shop update. Naujienų buvo minimaliai, tik Favorite Mail Club vol. 2 ir keli lipdukai. Nebuvo didelių išpardavimų, nebuvo triukšmingos kampanijos, nebuvo to klasikinio viską gelbėsim nuolaidomis. Bet mėnesį, kuris galėjo būti prastas, pavyko ištempti iki visai padoraus vidurkio. Kaip?
Atsakymas, pasirodo, nėra labai romantiškas. Labai daug užkulisinio darbo. Labai.
Birželį daugiausia dirbau ne su tuo, kas iš karto matosi parduotuvėje. Keičiau Instagram kryptį, ir tai pradėjo pritraukti daugiau tikslinių sekėjų, ne šiaip žmonių, o tokių, kuriems atvirukai, Postcrossing ir lėtas popierinis pasaulis iš tikrųjų įdomūs.
Toliau kryptingai auginau Pinterest ir blogą. Ne dėl greito rezultato šiandien, o todėl, kad šitie kanalai turi vieną labai gerą savybę: jie dirba ilgiau nei 24 valandas. Dar paleidau nemokamą PDF, mažą magnetą naujienlaiškio prenumeratoriams rinkti. Ir jis veikia.
Tiesą sakant, kartais pati nežinau, kaip nuo viso to nenusprogo galva. Nes kai tuo pačiu metu galvoji apie Instagram, Pinterest, blogą, SEO, naujienlaiškius, produktus, užsakymus ir dar visą kasdienę parduotuvės virtuvę, smegenys kartais pradeda tinti.
Bet tikiuosi, kad visos tos tyliai ir ne visada matomai daromos idėjos yra ne šiaip darbas dėl darbo. Tikiuosi, kad tai yra investicija į kitus metus.
Dar nusipirkau ir išklausiau marketingo kursus apie Instagram stories. Supratau, kad jeigu jau Instagram kol kas yra viena pagrindinių vietų (be google), kur žmonės atranda mano parduotuvę, reikia ne tik kažką kelti, o suprasti, ką iš tikrųjų darau. Ir čia turbūt yra didžiausia birželio pamoka. Dalykai, kuriuos dabar darau, veikia geriau nei mokama reklama.
Bet yra vienas fuck: jų naudos nesijaučia taip greitai, kaip kartais labai norėtųsi. Mokama reklama duoda greitesnį dopaminą. Įjungei, pamatei paspaudimus, gal užsakymus, gal bent skaičiukus, kurie leidžia apsimesti, kad kažkas vyksta.
O blogas, Pinterest, naujienlaiškis, geresnis Instagram turinys yra labiau panašu į sniego kasimą, kaip pasakytų mano mėgiamas Murakami. Labai neglamūriška. Kartais net erzinančiai lėta. Tai birželis man buvo toks mėnuo, kur dirbi dirbi, niekas nemato 🙂
Na, o liepa lengvesnė greičiausiai nebus. Bet bent jau turiu gerą pradžią, jau kitą savaitę planuoju paleisti naujų atvirukų.
O kalbant apie atvirukus, birželį visai netyčia atradau cardzilla.eu.
Tai dar tik besikurianti svetainė, šiek tiek primenanti Postcrossing, tik labiau skirta organizuoti atvirukų mainams. Joje mažiau staigmenos nei Postcrossing’e, bet daugiau tvarkos nei tada, kai mainai vyksta privačiai, pvz., per Instagram žinutes, Facebook grupes ar kitus “kažkaip susitarsim” būdus.
Iš pradžių buvo kiek sunku susigaudyti, kaip viskas ten veikia. Bet kai perpranti, pasidaro faina. Vienintelis minusas, kad narių kol kas dar nedaug. Bet net ir taip man grįžo įkvėpimas siųsti atvirukus.
Per birželį iškeliavo gal 60, o gal ir daugiau atvirukų. Ir, kas dar smagiau, mano pašto dėžutė vėl dažniau džiugina.
Kartais, pasirodo, mažam verslui įsikvėpti reikia ne tik strategijos, padeda ir paprastas jausmas, kad tas mano hobis yra fainas.
Šuniukas
Birželį gerokai sumažėjo mantrailing treniruočių. Daug kas atostogauja, paskui užėjo karščiai, tad vietoj trijų kartų per savaitę taikėm į vieną ar du. O mėnesio pabaigoje jau ir patys išvažiavom atostogauti.
Bet Bitinėliui birželis buvo nelengvas ir be treniruočių. Pirmiausia – ruja. Ir šį kartą kažkokia morališkai sunki. Tas momentas, kai šuo nesavas ir kažkaip jam nėra kaip padėt.
Tada atostogų kelionė. Bitė visaip moka rodyti, kad narvas automobilyje jai nebepatinka, bet bent jau nebepanikuoja.
Paskui buvo atostogos traukinių stotyje. Prie jūros ji nuolat susižalodavo pėdutes. Atrodė, kad aplink nėra nei stiklų, nei šiukšlių, nei nieko labai akivaizdžiai pavojingo, bet vis tiek vis užtaikydavo ant kažko. O grįžus į miestą prasidėjo tie baisūs karščiai, kai normalus pasivaikščiojimas tapo beveik neįmanomas. Vėsinanti liemenė ir batukai buvo ne dėl grožio, o tik tam, kad būtų galima greitai išeiti atlikti reikalų ir grįžti atgal. Gyvenant miesto centre be batukų tokiu oru tiesiog niekaip.
Vieną vakarą, apie 18:30, su termovizoriumi matavome šaligatvių temperatūrą aplink namus. Rodė apie 57 laipsnius.
Vieną vėsesnį rytą nukeliavome į Vingio parką. Atrodė, kad bus normalus pasivaikščiojimas, truputis žaidimo ir namo, kol nesukilo karštis. Bet, žinoma, ne.
Mums bežaidžiant viena moteris užleido savo šveicarų aviganį. Nes jis, pasirodo, “irgi su kamuoliuku norėjo pažaisti”. Čia ta vieta, kur visi šunų augintojai mintyse turbūt sunkiai atsiduso. Šunys susipjovė. Laimei, visiems viskas gerai, buvo daugiau garso nei dantų. Bet vis tiek malonumo mažai.
O tada dar Bitė kažkaip vėl susivarė pėdutes. Taip, kad išsivežėme ją į mantrailing treniruotę ir net nepradėjome, nes buvo aišku, kad jai skauda vaikščioti.
Žodžiu, toks mėnuo, kai viena nesėkmė užleidžia vietą kitai.
O Bitė dar yra dramos karalaitė. Kai mato, kad mes susirūpinę, iškart pati patiki, kad situacija labai rimta ir ji, greičiausiai, jau miršta. 🙂
Na, bet išlipsim kažkaip iš to, ane?
Atostogos
Žiūriu, šiemet gal net pavyks grįžti prie seno ritmo: atostogos birželio gale ir rugpjūtį. Rugpjūtį važiuojame į Vengriją. O birželį iš pradžių norėjome keliauti į Estiją. Bet turint tokį šuniuką kaip mūsų, labai greitai pasikeičia kriterijai gyvenamajai vietai.
Nebėra taip, kad “ai, svarbu gražu”. Reikia, kad būtų kuo privačiau. Idealu atskiras įėjimas. Reikia vietos, kur normaliai pasivaikščioti. Reikia, kad nereikėtų kiekvieno išėjimo organizuoti kaip mažos karinės operacijos.
Tai išnaršę booking.com Estijoje nieko labai gero neradome.
Bet tada, bežiūrinėjant žemėlapį, man į akį krito Train Station Latvijoje. Ir čia turbūt reikia pasakyti, kad ne, mes neplanavome atostogauti traukinių stotyje. Taip jau gavosi.
Ir iš tiesų, pajūrio miestelyje, maždaug 40 km nuo Rygos, buvo nuomojama studija buvusiame traukinių stoties pastate. Pastatas, matyt, privatizuotas, bet pati stotis vis dar veikianti.
Tai reiškia, kad po langais kas pusvalandį važiuoja traukiniai, ateina ir išeina keleiviai, kažkas laukia, kažkas išlipa, kažkas išvažiuoja. Žodžiu – imam.
Ir tai buvo puikus nuotykis. Pradėkim nuo to, kad mums apskritai patinka traukiniai, todėl visą savaitę nuolat krykštavome kaip vaikai. Kiekvienas pravažiuojantis traukinys buvo mažas įvykis. Gal ne visiems atostogų romantika yra gyventi veikiančioje traukinių stotyje, bet mums, pasirodo, visai taip.
Pats pastatas labai gerai tiko tokiam gyvenimui. Storos sienos, dvigubi langai, todėl keleivių keliamo triukšmo beveik nesigirdėjo. Tiesa, periodiškai vis kas nors bandydavo įsiveržti ir klebindavo duris. Matyt, žmonėms buvo sunku patikėti, kad ten, kur anksčiau galėjai tiesiog užeiti, dabar kažkas miega, skaito knygą arba maudosi duše.
Laiką praleidome labai gerai. Net miestelio centre buvome tik kartą ir trumpam. Atsikeldavome, nueidavome prie jūros, pasivaikščiodavome kokią valandą, grįždavome, skaitydavome, miegodavome, valgydavome. Vakarais eidavome pasivaikščioti po mišką.
Toks visiškai paprastas atostogų ritmas, kuriame nieko labai nevyksta, ir būtent todėl viskas labai gerai. Latvijos paplūdimiai, kaip žinia, turi vieną didelį privalumą, ten žmonės nelipa vieni kitiems per galvas. Tad dažniausiai beveik nieko ir nesutikdavome. Jūra, smėlis, miškas, traukiniai ir mes.
Jei ne Bičiuko pėdutės, sakyčiau – idilė.
Ir dar tokio ilgio, kokio reikia. Nei per trumpai, kad nespėtum išsikvėpti, nei per ilgai, kad pradėtum galvoti, jog gal jau metas namo. Na biškeliuką paskutinę dieną jau apie namus galvojom.
Kiti dalykai
Dar birželis turėjo ir labai keistą buitinį detektyvą: nuo ko man dilgčioja lūpos.
Skamba labai keistai, žinau. Bet kurį laiką turėjau daug klausimų, ar čia ledai, ar riešutai, ar dantų pasta, ar tiesiog organizmas nusprendė įnešti šiek tiek intrigos. Vienu metu po kiekvieno deserto stebėjau ar lūpos nepradės degti lyg nuo pipirų.
Kol kas šita byla, sakyčiau, dar ne iki galo uždaryta, bet kandidatai į įtariamuosius yra žemės riešutai.
Tai toks buvo birželis.
Ne labai lengvas. Ne labai blizgantis. Ne tas mėnuo, apie kurį norisi sakyti viskas buvo puiku. Bet gal ir neblogas savaip.
Versle daug kas vyko tyliai ir po paviršiumi. Hobyje vėl atsirado noras siųsti atvirukus. Nauja patirtis – gyvenimas traukinių stotyje, jūra beveik be žmonių, bei labai dramatiškas šuo. Ai, dar 11 vestuvių metines paminėjom, o dar pamenu kaip šiame bloge rašiau apie planavimą.
Tai ir tiek.
