Nesakykit, kad vėluoju su mėnesio įrašu, nes gi ne 🙂 Jau tas rugsėjis belekokio greitumo, tik wrooom ir jau spalis.
Tai mūsų pagrindinė aktualija vis dar yra kaimo namo įsirenginėjimas. Tik primenu, kad su rugsėju baigėsi vos antras mėnesis, kai mes jį įsigijome ir viską darome dviese su Gediminu savaitgaliais. Tad kiek galima nuveikti per kelias mėnesio dienas?
Susumuokim! Rugpjūčio gale nudažėm namą. O rugsėjį daugiau dėmesio skyrėm kai kuriems vidaus darbams. Iš lauko reikalų – pradėjom tvorą. Bet čia einasi lėtai, nes stulpeliams duobes kasti – yra reikalų. Tačiau turime betono maišyklę, žvyro, cemento, sugebėjome pastatyti vartus, o visa kita šiek tiek nusistūmė į šalį.
Beje, pastarojoje foto matote už vartų ir kelio krūmus? Jų tanki natūrali gyvatvorė dengė pievą, bet gi kažkuriuo metu visus pakelės krūmus iškirto, dabar toks atviras ir “nuogas” jausmas, kita vertus – ruduo veriasi prieš akis :).
Viduje uždengėme katilinę, kuri yra prieš akis vos įėjus į namą. Nusipirkom Depo medinių durų ir pasidarėme širmą. Prieš ir po.
Na, ir didžiausias projektas – virtuvė. Reikėjo išrinkti senus baldus, nulupti nuo sienų plastikines lenteles, špakliuoti ir dažyti sienas, surinkti naujus baldus (įskaitant barstalio pjovimą kaitlentei ir kriauklei, komunikacijų vedžiuojimą). Tai dar šiek tiek prieš ir po neredaguotų foto. Sena virtuvė, mūsų ir skelbimų foto bei eiga.
Na ir tada du savaitgalius rinkom IKEA virtuvę 🙂
Liko dar smulkmenų visokių, lempą, pvz., kitą pakabint, bet nėra jau tai esmė. Faktas, kad ši virtuvė geresnė ir patogesnė nei Vilniaus 🙂 Ir grindys gi šildomos.
Lubų nusprendėme neliesti. Yra energijos, laiko ir pinigų ribos, kai viską darai tik dviese 🙂
Dar pakeitėm vienas vidines duris (buvo reikalų tiek, kad antros turbūt ilgai stovės miegamajame, kol prisiruošim tiems reikalams pakartoti).
Dar turim pašto dėžutę!
Užsiprenumeravome ir net jau gavome kultūrinį žurnalą.
Paskutinį mėnesio sekmadienį į kaimuką pasikvietėme Mantrailing klubo narius, tai turėjome smagią dieną su šašlu bei paieškomis. Reikėtų dažniau, ane?
Dar vienas svarbus rugsėjo įvykis – buvome tikroje žmogaus paieškoje, kur su Bite padėjome tikrinti liudininkų parodymus (tikrai tikrai pro čia ėjo, sako neprimatantis senukas).
Rugsėjį daug dirbau, nes niekaip negebu pasivyti to, ką praleidau per atostogas ir kraustynes į kaimą. Tikiuosi iki kitų metų viskas susityguos. Dabar gi atrodo nespėju nei su terminais, nei su pakavimu, nei su likučiais.
Na ir iš mano varpinės dar tokia įdomybė, kad atsinaujinau vairuotojo pažymėjimą. Teisę vairuoti gavau 2001 metais. Tuo metu išlaikyti egzaminą nebuvo sunku, jei tik sugebi neužgesti ir tiesiai pažaviuoti :). 2011 metais baigėsi mano laminuoto pažymėjimo galiojimas ir nuo tada nieko nedariau. Nes taip ir neišdrįsau vairuoti. Savarankiškai buvau išvažiavusi du kartus, abu nesėkmingai (užgesdavau, dar ten kažkas), panikavau, neturėjau pakankamai patirties (vos 10 važiavimų su instruktoriumi nedideliame mieste.). Taigi, vairuot nemoku, bijau, bet turiu pažymėjimą. Norėčiau kaip nors tą baimę nugalėti ir išmokti bent good enouth. Nesiveržiu į Vilniaus eismą, bet užtektų fakto, kad galiu iš kaimo iki civilizacijos nuvažiuoti, jei mirk gyvenk reilkalas prispirtų. Tad jei turite instruktoriaus ar psichologo rekomendacijų – priimu 🙂
Na, o šiaip viskas faina, žiū, kokie dabar kaime mūsų rytai būna!
Spalis prasidėjo. Šį mėnesį mūsų su Bituku gimtadieniai. Yey!
