Spalis beveik baigėsi ir ne tai, kad būčiau sužavėta aš šiuo mėnesiu. Bet gi nėra ir blogai, tik gal ne taip kaip norėta.
Kaimukas: vis dar džiugina. Klausė manęs pažįstama, ar mes gyvenam kaime. Kaip atsakyt? Spalis turi 31 dieną, iš jų 21 praleidom kaime. Savaitė turi 7 dienas. Iš jų 4 būnam kaime. Tai kur gyvenam? Grįžimas į Vilnių tampa vis skausmingesnis. Ypač paskutinę savaitę, kur po langais vaizdelis toks:
Ir jie vibruoja nuo 7 ryto, pjausto plyteles ir be sustojimo pypsi, kai juda adbuliniu. Neįmanoma namie būti, tuo labiau dirbti :). Tačiau ir būnam, ir dirbam, tad netolerancijos skalėje grafikas šauna į aukštumas.
Jei skaitote mano blogą, tai žinote, kad spalį, per mano gimtadienį, turime tradiciją trumpai kelionei. Šiemet nusprendėme savaitę praleisti kaime, tik aplink pasidaryti iššyvkų, apylinkes patyrinėti. Vėliau planai pasikoregavo ir galvojome šauti link pajūrio, kur Gediminas dalyvautų svarsčių kėlimo varžybose, bet tuo pačiu būtų šiokia tokia pramoginė išvyka.
Tik auč, Gedas susilaužė šonkaulį. Aš šalia pasigavau stiprų virusą, jau beveik 4 svaites neišsikapstau. Tad didingos atostogos tapo gulinėjimu lovoje 🙂 O ir remontų darbai sustojo.
Ai, bet Gediminas su Bite žaliai nudažė garažą. Tokia šilta faina spalva.
Į mėnesio pabaigą dar įbetonavo stulpų tvorai, suprogramavimo namų valdymo ir šildymo sistemą. Sulūžę ir susirgę susitampėm ir susikrovėm toną granulių, sodinom viržius, grėbėm lapus ir toliau sau laigėm po laukus.
Per mano gimtadienį nuvažiavome į Uteną, nusipirkom tortuką ir dar leidau sau pasikuisti Humanoje bei prasinešti Eurokos. Šiaip nei man reikia, nei man ką, bet taip mergaitiškai visai norėčiau turėt kokį lyšną šimtelį ir lėtai sau Droge ar Eurokos jį išleist, nes šimtą metų nebuvus, kiek dabar nematytų naujienų ir prekių ženklų, nesvarbu, kad namų lentynos pilnos 🙂
Kol gulinėjom – pildžiau pažadą daugiau piešti, nustojau graužtis, kad mane traukia infantilūs paveiksliukai, tai sakyčiau buvau gana produktyvi.
Darbas… Spalis yra mano aktyviausias mėnuo. Ir aktyviausio laikotarpio metu aš a) turėjau atostogas b) visą mėnesį sergu c) paleidau populiariausią metų produktą – advento kalendorių.
Aš tą kalendorių pakuodama maniau jau mirsiu 🙂 Įsivariau peties traumą nuo judesio “ištiesk ranką, paimk atviruką, įkišk į voką, užklijuok”. Juk tą padaryti turėjau du su puse tūkstančio kartų. Tačiau paleidimui suspėjau, jis nusisekė ir po atostogų laukė beveik 100 užsakymų. O mano pajėgumai – apie 20 per dieną, jei daugiau nieko nedarau ir labai susiimu. Uf, priminsiu, kad dar sirgau visą tą laiką, o mieste tebūnam tik tris dienas. Ta progą Viniuje užtrukom visas keturias.
Po tokio varymo organizmas visai sugriuvo. Savaitės pradžioje atsikeliu – laikrodis rodo, kad širdies pulsas vos ne dvigubas įprastam, streso lygis net naktį buvo apie 100, kai įprastas paros vidurkis 30. Uf. Dar atrodė, kad galvą skelia į visas puses. Na bet susitvarkysim. Poilsis nepakenktų.
Mantrailing. Dėl Gedo šonkaulio lūžio iškrito viena savaitė, dėl atostogų kita, bet visu kitu metu treniruotės vyksta po du kartus per savaitę ir ketvirtadieniais po mantrailing šaunam į kaimą. Tai atrodo, kad laikas bėga kosminiu greičiu. Grįžtam į miestą pirmadienio vakarą, antradienį mantrailingas, ketvirtadienį mantrailingas ir atgal į kaimuką. Tad trečiadienis lieka sulakstyt į kokią ikėją ar senukus, ar susitvarkyti kokį kitą reikalą 🙂 nėra laisvų vakarų :D.
Treniruotėse vis dar laikomės principo, kad šuniukams turi būti ne per sunku, smagu, ir pamokoma. Atrodo, kad visai sekasi 🙂
Kol Gediminas negalėjo, aš ir pati du kartus dirbau su Bite. Tai ne tas šuo su kuriuo mokytis pavadžio meno, bet nesakyčiau, kad sekėsi labai blogai 🙂
Kas čia dar? Dažnai kepam obuolių pyragus, gražinam kaimuką ir visai smagiai gyvenam.
Planai. Labai minimalūs. Mano tikslas lapkritį nepersitempti. Jokioje srityje. Not so easy, kai nori daug 🙂 Ir tą aplankyti, ir ten nukeliauti, tą nudirbti, tą perskaityti, aną nupiešti… Sustokim.
