Rugsėjis,sakyčiau, labai keistas buvo. Nors ir iš tiesų pozityvyus, bet tai tas, tai anas, net keista, kaip viskas dėliojosi.

Ir ta dėlionė tokia.

Darbas: kadangi dvi rugpjūčio ir vieną rugsėjo savaitę buvome išvažiavę, aš pradėjau atsilikinėti nuo savo pačios susigalvotų grafikų. Atrodo, jau turėjau pardavinėti Helovyno atvirukus, bet dar tik juos užsakinėjau. Nenorėjau, kad kurjeriai su produktais užgriūtų kai esame išvažiavę, tai viską atidėliojau ir chroniškai vėlavau. Tai labiausiai atsiliepė mano moralinei sveikatai. Dabar nuolat atrodo, kad nieko nespėju. O ir susigalvoju, būna, viduryje nakties, kad vis dėl to man reikia padaryti atvirukų advento kalendorių. O tai reiškia turiu surasti dvidešimt penkis dizainus, juos paruošti… Taigi, pas mane jau visiškos Kalėdos, arba bent tuo tik ir užsiimu.

Pabaigos. Rugsėjį paprašiau išbraukti mane iš K9 Paieška savanorių. Ir ne dėl to, kad man ten buvo blogai, o dėl to, kad žmonės aiškiai leido suprasti, kad aš ten netinku. Galimai žmonės, kurie krykštauja kai viskas gerai, bet atitinkamai neužsisiūna burnos, kai kažkas ne taip faina, yra nepatogūs. Mano praeitas blogo įrašas, bei kažkoks ten IG storis, po to kai Bitė bei kiti šunys teste parodė, kad turim problemų su treiniruotėmis, sutrigerino kažkokią neapykantos bangą. Atseit per vieša. Viešai gi tik saulytės ir gėlytės. Bent jau taip galima spėti, nes asmeniškai su mani nelabai kas ir kalbėjo. Nėra namų be dūmų, nėra tobulų darbo vietų, organizacijų, asociacijų, klubų… Tik vienus dalykus pasirenki toleruoti, kitus – palikt už nugaros ir eit toliau.

Po mano praeito mėnesio blogo įrašo gavau žinučių juokingais ir sau prieštaraujančiais kaltinimais. Na maždaug, negalima taip rašyti, reikia eit kapotis paslapčia ir nedrįst maloniai bendrauti stovykloje, kai iš tavęs tikisi suraukto veidelio. Tik tiek, kad kol vieni užsisukę heitinime ir apkalbose, mes jau seniai viską pamiršę, tai ko nevaikščiot besišypsant ir kam eskaluot, tai kas iš tiesų jau aptarta?

Buvo pasipiktinta, kad mes vengrų stovykloje neužsivilkom organizacijos marškinėlių, bet kažkurią dieną visgi užsivilkom (wtf toks, atskleidžiantis, kad kaip darysi – taip blogai). Žmogus rašęs žinutes leido suprasti, kad čia visuotinė nuomonė, “visi viską mato, visi viską supranta” tad kas beliko? Tik išeiti. Juk čia savanorystė. Kaip dirbti komandoje, kur greičiausiai vienas žmogus pasistengė, kad “visi turėtų savo nuomonę”, net nepasidomėję apie ką ta nuomonė 😀

Man kaip ir nerūpėtų, jei būčiau pasyvusis savanoris, bet visada kildavo noras kažką pasiūlyti. Žiū, galim perdaryt jums svetainę, paremt hostingu, žiū imsiu ir sutvarkysiu seo, kad pagal tam tikrus raktinius žodžius būtumėt virš konkurentų, svetainėje rašysiu apie paieškas ir įvairius renginius, dar padarysiu info medžiagą, kurią galėsit siųst figūrantams, užsakysiu organizacijai vizitinių kortelių, savo lėšom, padarysiu figūrantams lipdukų ar kitų dovanėlių, žiū patvarkysim dar visokių techninių dalykėlių. Ir ai, pala, visa tai yra niekis, nes instagrame pasakiau, kad turim bėdų su treniruotėmis, o bloge parašiau, kad dėl man iki šiol nežinomų priežasčių, anksčiau labai artimai bendravę žmonės nustojo net sveikintis.

Kita vertus, nei vadovas, nei kažkokie aktyvūs nariai (kurie ten gi viską žino, viską mato), nesidomėjo, kodėl išeinu. Nei jiems ten rūpi, nei ką. Tad išsigedėjus galima prisiminti energijos tvermės dėsnį, niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Manai buvo lygiaverčiai. Aš tikrai labai daug išmokau per įvairius mokymus bei realias paieškas. Tikrai patyriau labai daug gerų akimirkų, sutikau daug fainu žmonių, su kuriais tikrai bendrausim ir ateityje, o atlikusį laiką, įgautas žinias ir energiją visada atsiras kur padėti.

Kelionė. Rugsėjo viduryje važiavome į Austriją, INBTI seminarą, kur mes, ir šuo, mokėmės ieškoti žmonių. Po Bitės performansų ankstesniuose seminaruose buvo jauduliuko. Tačiau patekome į austrų policininkės Birgit grupę. O ji pati turi jautrią malinką ir visiškai suprato, kokių iššūkių mums kyla, tad turėjo daug vertingų patarimų. Instruktorės darbo stilius visiškai neįtemptas nors ir labai intensyvus. Vieną dieną dirbom visiškai be sustojimo nuo ryto iki vakaro. Su trumpa wc pertraukėle, skirta šunų wc, ne žmonių :). O dar vakare dėjau pėdas rytojui. Bet kiek mes tą dieną patyrėm, kaip greitai pralėkė laikas!

Po seminaro jautėmės tikrai pakylėti. Aš beje, jei tik pavyksta, renkuosi važiuoti, kaip oficiali klausytoja (na nes galima ir tiesiog šeimos nariu šalia pabūti). Nes ateityje norėčiau ir pati mantrailint. Plius noriu turėti kuo daugiau žinių, kad galėčiau padėti Gediminui dirbti ir su Bite, ir su paieškom.

Pati kelionė buvo greita. Per porą dienų nulėkėme į Austrijos vidurį, per porą dienų parlėkėm. O pats seminaras vyko su gražiausiais vaizdais į kalnus. Apsigyvenom tokiam labai ankštame kaimuke, kur namas prie namo, kaip kokiam kolektyviniame sode, bet dar ir pas kiekvieną po mini fermą. Pvz., mūsų šeimininkai augino vištas, asiliukus, dar kažką, tai Bitei truputuką buvo OMG, kai atvažiavom. Mums irgi, nes pripažinkim, jau neįprasta, kai ryte tave žadina gaidys, bet tu nesi kažkokiame vienkiemyje. Šioje kelionėje visas mūsų turizmas susidėjo tik iš aplinkinių laukų lauku lankymo.

Kadangi per visus tris metų seminarus parsivežėme labai daug išsineštukų, tai norėjome pasidalinti jais su bendraminčiais. Sisteminti žinias – puikus būdas atsiminti, atkurti, analizuoti, diskutuoti. Kadaise išmokom pamoką, kai panašios idėjos, po seminaro Estijoje pasidalinti žiniomis su vietiniais kolegomis, buvo sutiktos nedraugiškai, todėl šį kartą gerai apgalvojome, kokio formato ir dydžio bus tie išsineštukai ir viskas išvirto į smagią paskaitą. Susirinko marga šios veiklos gerbėjų publika, kurie priklauso ir paieškos organizacijoms, ir šauliams, ir mantrailingo hobistams. Gavosi tikrai įdomus renginukas, tik manau trijų valandų yra gerokai per mažai, nes norėjosi daug daugiau įterpti ir paplepėti.

Pirkiniai. kadangi keičiasi sezonas ir keičiasi kūnas (per metus jau daugiau nei dvim kg), tai susivokiau, kad visai nėra, ką rengtis. Kai striukė dydžiu per didelė – patogu. Ir aš visada tokias pirkdavau, net didžiausio svorio pike. Bet kai ji jau trimis dydžiais didoka, kažkaip nebelabai. Tad piniginė verkė, o aš siautėjau. Didžioji dalis atkeliavo iš Pinewood, kažkiek iš RevolutionRace, krūva iš Vinted bei gi kitų parduotuvių ir jaučiuosi pasiruošus žiemai. Fun fact apie šitą paltą:

Šis Tommy Hilfiger paltukas atseit vyriškas ir nusikautas išparduotuvėje prieš daugiau nei 5 metus. Tikrai dar iki kovidinis (kaip juokingai matuojam laiką). Tiesaus silueto paltas kažkada man pasidarė mažas per klubus. Net plėšdavosi užtrauktukas. Aš jį buvau daug dėvėjus, kiek aptrinus, ne kartą nešus į valymą ir maniau, kad jau tiesiog reikia mesti lauk, kam tuos per mažus rūbus laikyti, gi 20 metų tik storėju, nėra jokių šansų gyvenime tilpt.

Bet kažkaip čia buvo toks truputį brangesnis mano daiktas, gaila išmest ir kabojo jis spintoje. Ne geresnių laikų laukdamas, bet kažkaip iš neprisiruošimo atsikratyti. Dabar atšalo, bet dar ne tiek, kad traukčiau naująją striukę pirktą žiemai. Ieškodama spintoje ką čia apsirengt, sakau gal tą paltą jau laikas išmest. Ištraukiau, užsimečiau. Dydžiu didelis kažkoks, bet kaip jaukiai ten paskendau – va vėl yra ką rengtis!

Knygos. Žinau, kad neaprašiau rugpjūčio knygų. Bet aptarsiu abu mėnesius vienu ypu ir pasistengsiu tą padaryti iki savaitės galo, kad nereiktų rašyt dar ir apie spalį kartu. Šiaip – 8 knygos skoloje, per keliones nors ir skaičiau, bet gerokai mažesniais tempais.

Instagram. Fun fact, bet mano parduotuvės instagram buvo kokiai savaitei “sugedęs”. Nežinau, kodėl, bet IG pradėjo rodyt turinį žmonėms, daugiausiai sekėjams. Dabar tų žmonių yra arti trijų tūkstančių. Storių žiūrimumas – iki 200 peržiūrų, reels iki 1000, postai iki 500. O tą savaitę storiai šoko iki 700-800 ir žiūrėjo būtent sekėjai, ir širdelino taip normaliai – šimtais. Postai šoktelėjo iki 2k peržiūrų. Žodžiu atrodė, kad tie, kurie pasirinko mano turinį sekti, pradėjo jį ne tik matyti, bet ir reaguoti. Nors aš pati nieko nekeičiau. Šiaip, visai smagu. Bet tada atėjo kita diena ir po savaitės tūso, op ir viskas grįžo į senesnes vėžes. Man čia tik įrodymas, kad nesvarbu, ką keli, kiek keli, kaip keli, aktualu tai ar ne, viskas priklauso tik nuo sistemos kūrėjų. Įdomus toks suvokimas, kad nebūtina verstis per galvą, nedaug tai pakeis :).

Jubiliejai. Rugsėjį gavau laišką, kad jau 17 metų esu postcrossing.com narė. Pertraukų nebuvo. Tai laikau save gana stabiliu žmogum. Beje, šitam blogui gruodį bus berods 13 metų. Ir taip, tiek laiko aš pasakoju gerus, blogus, linksmus, liūdnus, nuobodžius, įdomius ir visokius kitokius dalykus iš savo gyvenimo. Tad ačiū už dėmesį!