Šiandien galime išsiųsti žinutę per sekundę. Stovėdami eilėje, tulike, gerdami kavą, pakeliui iš vieno kambario į kitą. Viens du ir laukiam bent jau seen.
Ir visgi gyvename laikais, kai daugybė žmonių moka pinigus už tai, kad gautų laišką, atviruką ar mažą popierinį niekutį tiesiai į savo pašto dėžutę. Ne į paštomatą. Ne į el. paštą. Į tikrą pašto dėžutę.
Šitą poreikį šiandien išpildo vadinamieji snail mail clubs, kitaip tariant, tradicinio pašto klubai, kuriuose žmonės prenumeruoja įvairius popierinius dalykėlius: atvirukus, laiškus, lipdukus, printus ar kitus mažus dažnai rankų darbo kūrinius. Ir tai jau nebėra labai nišinis hobis. Apie snail mail klubų renesansą rašo net didesni užsienio portalai.
Jei esate nuolatinis VeniVidi blogo skaitytojas, tai žinote, kad pašto tema man labai artima. Beveik 18 metų be pauzių postcrossinge. Mano atvirlaiškių parduotuvė šiemet švęs 15-tą gimtadienį. Aišku, kad man norisi pakalbėti apie snail mail klubus.
Kas yra “snail mail club”?
Paprasčiausiai tariant, tai mažas tradicinio (fizinio, analoginio) pašto klubas. Dažniausiai žmogus prenumeruoja arba periodiškai užsisako voką su įvairiais popieriniais dalykais.
Kartais tai būna labai paprastas ranka supakuotas vokas su keliomis staigmenomis, o kartais gi beveik mažas meno projektas. Kai kurie kūrėjai prideda mini laikraščius, kryžiažodžius, journaling prompts, receptus ar specialiai tai temai kurtas iliustracijas.
Labai dažnai snail mail klubus kuria menininkai ar mažos nepriklausomos parduotuvės. Jei mėgstate konkretaus žmogaus stilių, toks klubas tampa ne tik smagiu pašto ritualu, bet ir būdu paremti kūrybą.
Kodėl žmonės pavargo nuo interneto?
Atrodytų, kad laiškais ir atvirukais šiandien žavisi tik žmonės, kurie dar prisimena laikus, kai per Kalėdas pusė šalies siųsdavo sveikinimus giminėms ir seniai matytiems draugams.
Bet įdomiausia, kad pašto renesansas dabar vyksta tarp jaunesnių žmonių. Tokių, kurie užaugo internete ir didžiąją gyvenimo dalį praleido ekranuose. Žmonių, kuriems pašto dėžutė ilgą laiką reiškė tik reklamas, sąskaitas ar pranešimą, kad kažkur pašte mėtosi siunta iš temu.
Kodėl? Man atrodo, kad žmonės tiesiog pavargo būti nuolat online.
Pranešimai mus pasiekia visur. Jei ne telefonas, tai laikrodis vibruoja. Jei ne žinutė, tai emailas. Jei ne emailas, tai algoritmas desperatiškai bando parodyti dar vieną „būtinai pamatyk“. Kartais net nespėji normaliai perskaityti įrašo, nes netyčia paspaudi „atgal“, feedas persikrauna ir tas tekstas amžiams dingsta interneto bedugnėje. Man taip būna nuolat.
Visa skaitmeninė erdvė šiandien optimizuota kovai dėl mūsų dėmesio. Spalvos. Šriftai. Baneriai. Blykst blykst blykst.
Ir kažkuriuo momentu žmonės pradeda ilgėtis lėtesnių dalykų. Gal juostinės fotografijos. Gal mezgimo. Gal nuotraukų klijavimo į fizinį albumą. Gal laiško pašto dėžutėje.
Kai pasaulis skuba, dalis žmonių atsisako lėkti kartu.
Kur rasti “snail mail clubs”?
Didelė dalis kūrėjų tokius klubus kuria per Patreon platformą. Aš pati prieš kurį laiką ten turėjau Sticker Lover Club ir kas mėnesį prenumeratoriams siųsdavau lipdukų rinkinius. Kiti turi savo internetines parduotuves, bet, man atrodo, greičiausias būdas atrasti snail mail klubų pasaulį yra tiesiog Instagram ar TikTok. Užtenka paieškoje įvesti “mail club”, ir rasit zuikio olą.
Po visų savo metų Postcrossinge galiausiai ir pati nusprendžiau grįžti prie šitos idėjos. Taip gimė Favorite Mail Club, kuris yra čia.
Ar aš prenumeruoju kokį nors klubą?
O tai ne 🙂
Šiaip ilgą laiką rėmiau Portugalijos menininkę Apenas Illustrator. Pirkdavau Ultimate Stationery Bundle. Man labai patinka jos piešimo stilius, o tas jausmas gauti voką su naujais lipdukais, printais ir kitais popieriniais gėriais kažkodėl visada būdavo labai smagus. Ilgainiui šiek tiek erzino seziniškas vėlavimas, kuomet žiemos temos ilistracijos ateidavo banlandį. Taip pat neišgaliu remti visų pasaulyje ir nusprendžiau kas metus pakeisti klubą.
Taigi, šiuo metu Anna Lunak prenumeratą. Kas mėnesį gaunu atviruką, vinilinių lipdukų, lipdukų lapelį ir laišką. Taip pat turiu ir tarp postcroserių populiarios Loupaper klubą. Turėjau ir daugiau, bet ne visi patiko, tad atšaukiau.
Tas laimės jausmas atidarius pašto dėžutę
Kodėl man taip prilipo šis konceptas? Turbūt todėl, kad aš apskritai visada buvau silpna visokioms prenumeratoms. Jei skaitote VeniVidi seniau, gal prisimenate mano grožio dėžučių etapą. Prenumeravau Lookfantastic Box, bandžiau įvairias lietuviškas dėžutes, dar visai neseniai turėjau ir prancūzišką Blissim prenumeratą. Man labai patikdavo pats laukimo jausmas. Tarsi mažytė dovana.
Bet su popieriniais dalykais viskas kažkaip dar fainiau.
Vokas, iš kurio pabirs maži popieriniai niekučiai. Autoriaus, tikro žmogaus, o ne korporacijos, kurta žinutė. Ta mintis, kad tas žmogus pats ir pakavo, pats ir gamino dali produktų. Rinko popierių, lankstė, pjaustė, spausdino. Tas vokas tampa dienos įvykiu ir nors aš prie pašto esu pripratusi, juk esu postcrossing narė ir bent kartą per savaitę ar rečiausiai per dvi į dėžutę įkrenta atvirukas, nesu atbukusi. Vis dar džiugina.
Kaip aš uždariau vieną klubą ir sukūriau kitą
Gal pernai, gal užpernai, dar kai snail mail club bumas nebuvo pasiekęs piko aš turėjau Sticker Lover Club ir siunčiamos gėrybės atrodė maždaug taip:
Turėjau apie 10 prenumeratorių ir visai tuo džiaugiausi. Faina, kad kažkas kitame pasaulio gale laukia tavo laiško. Tačiau laikui bėgant pasijutau įsprausta į rėmus. Koncepcija “pildau jūsų norus” nepasiteisino, o ir tas grafikas, kuomet kas mėnesį būtinai reikia sukurti naują rinkinį, būtinai suspėti, būtinai pataikyti į nuotaiką, šiek tiek užknisdavo. Tad gal po metų nusprendžiau šitą klubą uždaryti.
Visgi pati idėja man patiko ir štai šį menesį aš pasiūliau visai kitą konceptą – Favorite Mail Club.
Pati snail mail club idėja man vis dar labai patiko, bet supratau, kad nenoriu kurti dar vienos sistemos, kuri primintų mažą korporacinį subscription modelį su nuolatiniu spaudimu tiek kūrėjui, tiek žmogui, kuris prenumeruoja.
Turbūt todėl šiemet gimė Favorite Mail Club. Šį kartą be prenumeratos ir be automatiškai nuskaičiuojamų pinigų, kurie kuria „privalai imti kiekvieną mėnesį“ spaudimą. Šį kartą prenumeratos nėra, bet vietoje jos trys etapai: 1. preorder, kada surenku užsakymus; 2. gamybos periodas, nes viską, išskyrus atviruką gaminu pati; 3. siuntimo periodas. O tada kartojam. Nebūtinai lygiai kas mėnesį. Labiau kaip mažas periodinis pašto įvykis žmonėms, kurie vis dar džiaugiasi tikrais laiškais, atvirukais ir popieriniais niekučiais.
Ir gal būtent tai man snail mail klubų renesanse atrodo įdomiausia. Žmonės šiandien ieško ne dar vieno produkto, o mažų ritualų, kurie nesijaučia kaip algoritmas.
Kas dar kitaip? Bendra idėja. Kur suksi, kur apsuksi, mano gyvenime vis šmėžuoja postcrosingas. Tai ir klubas orientuotas būtent į postcroserius (nors gali tikti ir visiems pašto ar popierinių dalykų mylėtojams).
Vol.1 tema labai universali – gėlės ir paštas. Vol.2 temą taip pat žinau, nes atvirukas jau užsakytas. Stilistiškai ji bus visai kitokia, bet idėjiškai – panaši, tai yra skirta pagerinti postcroserių gyvenimą :).
Kiek ilgai gyvuos tokie pašto klubai?
Dabar į traukinį šoka visi kas netingi. Yra tokių žmonių, kurie užsidegę kurti laiškus, nors patys niekada tokio nėra gavę. Ar jie neperdegs? Nežinau. Tačiau tikiu, kad AI laikais analoginiai dalykai tik populiarės.
Žmonės ir vėl laukia laiškų iš nepažįstamų žmonių. Ne todėl, kad tai praktiška, ne todėl, kad greita. Ir tikrai ne todėl, kad reikia dar vieno nereikalingo daikto. Tiesiog kažkur tarp visų pranešimų, algoritmų ir nuolatinio skubėjimo mes pasiilgome mažų dalykų, kurie vyksta lėčiau. Arba žinant kaip dirba šiuolaikiniai pasaulio paštai – kai kurių dalykų gali tekti laukti laaaabai ilgai.
