Aš turbūt kiekvieną šviesiojo mėnesio įžangą rašysiu taip pat: woohoo kiek visko tilpo į šį mėnesį ir kaip greitai jis prabėgo. Rimtai, vos spėjau susigaudyti – žiūrėk, ten mokymai Estijoje, čia naujas ofisas, tada dar Velykos, tada vėl mokymai, tada dar kažkas, ir op op – balandis jau išvažiavo.

Tai ką – prisėdam ir peržvelkim, ką gi čia nuveikiau.

Misija: ofisas

Praėjusio mėnesio pabaigoje jau buvau užsiminusi, kad nuomojamės ofisą. Tai va, balandžio pirmą dieną gavom raktus. Tą pačią dieną – pasimatavom sienas, susipirkom visus baldus, susinešėm, susirinkom, ir, tiesą sakant, po kokių šešių valandų jau galėjom dirbti kaip normalūs žmonės. Na, bent jau tie, kurie turi stalą (jei atvirai, tai šešis), ir kėdę (dvi!), ir lentynų bei gi ką tik pasirašytą mobilaus interneto sutartį.

Aišku, po to dar savaitę vilkom visus daiktus iš namų. Ir vis tiek man faini mes su Gedu. Kartais pasikalbėdavom: „Reikia namo, nebepatogiai jau čia gyvenam.“ Tada pažiūrim į realybę: namas Vilniuje bent kiek normalesnėje vietoje? Gal ne šiame gyvenime. Tada vėl: „Gal ofisą?“ Ir galiausiai aš tiesiog pasakiau: „Dabar. Ne kada nors ir ne gal. Dabar.“

Sėdom, apsibrėžėm kriterijus:

  • Biudžetas: nedidelis (nes esam kūrybininkai, o ne oligarchai).
  • Lokacija: Naujamiestis, plotas 18-25 kvadaratiniai.
  • Ir svarbiausia – iki kilometro nuo namų, kad nebūtų daug parkių tiesiog nueiti, kai reikia.

Praėjo kokios penkios dienos nuo „taip, tikrai reikėtų“ iki „pervedu depozitą“. Kai žinai, ko nori, viskas vyksta greitai. Ir dar bonusai: labai didelis langas, baltos sienos, kondiškė ir parkavimo viena. Visiškas dzen.

Ką ten darom? Šiuo metu visus gamybinius reikalus: ploteriavimas, sublimacija, dtf spauda, lazeriavimas.

Nauji projektai

Puikiausiai vykdome savo senus projektus. Bet praėjusį mėnesį jau užsiminiau, kad turiu tokį planą: senąjį „Legs’n’Roll“ paversti lipdukų rojum. Ir viskas lyg ir logiška – turiu domeną, istoriją, kažkiek paveldėto dizaino. Po to galvoju, o kam man tas senas bagažas? Taigi fainiau viską statyt nuo nulio ir taip po truputį gimsta MayBeeInk – mano sarkastiškoji lipdukų parduotuvė. Tokia visa apie mane, su šmaikščiomis frazėmis ir taip toliau.

Pradžioje svajojau ją paleisti birželį – vasara, nuotaika, viskas smagu. Bet tada atsisėdau, įsijungiau protą ir pagalvojau: jei noriu, kad viskas būtų faina ir taip, kaip man patinka, iki birželio nespėsiu. Tai ok, dirbu iki spalio ir pasidarau sau gimtadienio dovaną. Nes kodėl ne?

O dabar šiek tiek apie tą pavadinimą – MayBeeInk.

May – nes gegužė. Mano mėgstamiausias mėnuo. Nes jau beveik vasara, bet iš tiesų vasara dar tik bus. Be to, „May“ dažnai būna ir knygų veikėjų vardas, kurį išverčia į Mėją, o jei jau veikėja, tai kodėl ne aš?

Bee – čia aišku. Bitė. Mūsų šuniukas, pakeitęs pasaulį (ir dienotvarkę, ir prioritetus, ir viską, kas buvo „iki“).

Ink – rašalas. Raštinė, atvirukai, lipdukai, knygos, viskas, kas kvėpuoja kūryba. Toks viską jungiantis dalykas.

Ir dar tas žodžių žaismas su „maybe“. Aš esu abejonių žmogus, bet niekada neleidžiu abejonėms manęs sustabdyti. Tad jei ir abejoju, tai su veiksmo planu. Ir šita parduotuvė bus skirta hipsteriams su Apple kompiuteriais, keistuoliams su keistom idėjom, gykams, kurie diskutuoja apie „the Witcher“ detales, ir svajotojams, kurie klijuoja lipdukus ten, kur aš net nesugalvočiau.

Kas naujo atvirukų parduotuvėje?

Balandį daug garsiai šauktinų naujienų nebuvo, bet gimsta nauji produktai, atvirukų serijos ir kitos smulkmenos. Didžiausia naujiena – dažniau rašomas blogas, kur net atsirado trumpi “A week with me” tekstai. Naujoms idėjoms reikėjo daug investuoti, tad tiks finansiškai “aplink nulį” mėnuo.

Paieškos mokymai Estijoje

Mėnesio viduryje trumpam pabėgom į Estiją, bet ne šiaip pasigrožėti pajūriu. Važiavom į stovyklą, kurioje mokoma ieškoti dingusių žmonių su šunimis. Šį kartą – ne įprastas mums mantrailing, o area search. Tai reiškia, kad vietoj „eik kvapo tuneliu“ šuniui sakom „ieškok žmogaus kažkur čia“.

Bitė jau turi išlaikiusi „K9 paieškos“ testą, vertintą nepriklausomų teisėjų, bet ši kryptis nėra jos pagrindinis arkliukas. Bet nusprendėm pabandyti. (o as sakė, kad šuo negali turėti laisvalaikio hobių?) 😀

Stovykla buvo visapusiškai įdomi. Instruktorė Gabi iš Suomijos viską aiškino su sveiku humoru. Tokie žmonės man visada patinka. O paieškų metodų tiek, kad atrodo, jog kiekviena šalis turi savo algoritmą: lietuviai ieško vienaip, estai kitaip, suomiai dar kitaip, ir visi yra teisūs.

Grįžom su žinių pilna galva ir naujais klausimais. O mūsų Bitulkinas labai gražiai pasirodė, nors jai buvo rujos pikas, o bendrabutis pilnas šunų.

Ramios Velykos ir savanorių mokymai

Porą aplink šventinių naktų praleidome pas mamą. Ramiai. Aš daug miegojau ir vaikščiojau po mišką. Viskas taip paprasta, kad nėra net kuo pagražinti. Bet jei manote, kad viena miško dozė per savaitę yra pakankama, tai ne mums.

Antrą Velykų dieną – vėl į mišką. Tik šįkart ne šiaip pasivaikščioti, o K9 Paieškos savanorių mokymams, kurie šįkart vyko Vilniaus pusėje, trasų paieškoti, paplanuoti, paorganizuoti. O organizavimas čia yra ne šiaip „sukurk Facebook event’ą“ lygio. Reikia: suplanuoti trasas patyrusioms šunų komandoms – tokias, kuriomis žmogus ėjo prieš 24 valandas. Suorganizuoti nepažįstamus figūrantus tiems pėdsakams. Patikrinti, ar kelias išvis praeinamas (ar ten dabar nėra kokios pelkės ar tvoros).

Tai ką darom? Ogi važiuojam ir einam patys tomis trasomis – ne pasivaikščioti takeliais, o miško bekelėmis, kur net Bitė pavargusi į mus žiūrėjo su priekaištu.

Penktadienį vakare grįžom į mišką dar kartą – vežėm figūrantę, kuri pakartojo trasą ir paliko pėdsakus. O šeštadienį – linksmoji dalis: visa diena miške, bėgiojant paskui šunis, stebint jų darbą.

Viskas

Gal ir skamba, kad bėgau per balandį kaip Bitė per pėdas – topsėdama. Bet taip ir buvo. Ofisas iš niekur. Naujas projektas galvoje. Estija su šunimi. Velykos – irgi su šunimi. Ir kažkur tarp viso to dar pavyko pamiegoti, paskaityti (man regis 6 ar 7 knygos, kaip visada bus atskiras įrašas), kurti, planuoti ir mėgautis pavasariu.

Balandis nebuvo nei labai romantiškas, nei labai ramus, bet jame buvo daug judesio, sprendimų ir drąsos sakyti “dabar”, o ne “gal kada nors.”
Ir man atrodo, kad tai visai neblogas kelias į gegužę.

O kaip jums sekėsi balandį?